Per naktį įsigaliojo griežtas maisto normavimas, ribojantis tam tikrų maisto produktų, kuriuos žmonės galėjo įsigyti, kiekį – įskaitant tokius įprastus pagrindinius produktus kaip cukrų.
Tyrimai rodo, kad praėjus dešimtmečiams, ilgalaikis Antrojo pasaulinio karo metu priverstinio cukraus vartojimo mažinimo poveikis, atrodo, smarkiai pagerino visos karo laikotarpiu gimusių vaikų kartos sveikatą. Naujame straipsnyje, paskelbtame žurnale „PNAS“, mokslininkai išanalizavo 64 761 asmens, gimusių Jungtinėje Karalystėje 1951–1956 m., sveikatos duomenis, remdamiesi Jungtinės Karalystės biobanko tyrimo informacija.
Cukraus normavimas baigėsi 1953 m. rugsėjį – po ko vidutinis suvartojimas greitai padvigubėjo.
Susiję straipsniai
Sutelkdami dėmesį į 1951–1956 m. laikotarpį, apimantį normavimo pabaigą, mokslininkai galėjo palyginti suaugusiųjų, kurie pirmąsias 1000 dienų (nuo apvaisinimo iki dvejų metų amžiaus) praleido cukraus normavimo sąlygomis, sveikatą su kūdikiais, gimusiais iškart po to ir nepatyrusiais šių apribojimų.
Jie taip pat palygino santykinį cukraus normavimo laikotarpio poveikį kūdikiams, kurie patyrė didesnę šio laikotarpio dalį, su tais, kurie gimė šiek tiek vėliau, bet vis dar prieš panaikinant apribojimus.
Tai ne pirmas kartas, kai mokslininkai kreipiasi į šį istorinį įvykį ir unikalius mokslinius duomenis, kuriuos jis suteikia.
Ankstesni tyrimai parodė, kad kūdikiams, kurių cukraus suvartojimas buvo ribojamas, kilo mažesnė lėtinių ligų rizika, taip pat mažesnė tikimybė susirgti Alzhaimerio liga, be to, atrodo, kad jų širdies ir kraujagyslių sveikata yra geresnė.
Kaip su vėžio rizika?
Naujasis tyrimas, kurį atliko sveikatos ekonomistai Chen Zhu iš Kinijos žemės ūkio universiteto ir Weilongas Zhangas iš Kembridžo universiteto, atsako į šį klausimą – ir rodo, kad kūdikiams, kurių cukraus suvartojimas ankstyvuoju gyvenimo etapu buvo ribojamas, vėžio sergamumas žymiai sumažėjo.
Nors šie kūdikiai ir jų tėvai nebuvo susidūrę su šiuolaikine reklama ir perpildytomis prekybos centrų lentynomis, viliojančiomis vis saldesniais maisto produktais, šie rezultatai leidžia suprasti, kaip cukrus (arba jo trūkumas) veikia sveikatą.
Palyginti su kūdikiais, kuriems cukraus suvartojimas nebuvo ribojamas, kūdikiai, kurių cukraus suvartojimas buvo ribojamas per pirmųjų 1000 dienų, suaugus turėjo 69 procentais mažesnę tikimybę susirgti kepenų vėžiu. Taip pat buvo pastebėtas sumažėjęs prostatos vėžio (52 procentais mažesnis), plaučių vėžio (41 procentais mažesnis), tiesiosios žarnos vėžio (40 procentais mažesnis) ir krūties vėžio (36 procentais mažesnis) sergamumas.
Kūdikiai, kurių cukraus suvartojimas buvo ribojamas, taip pat dažniau turėjo ilgesnes telomeras – chromosomų galuose esančias „kepurėles“, saugančias mūsų genetinę medžiagą ir susijusias su ilgaamžiškumu.
Mokslininkų teigimu, cukraus vartojimą patyrusių kūdikių telomerų ilgis atitiko maždaug 2,2 metų lėtesnį biologinį senėjimą, o tai rodo, kad jie visą gyvenimą senėjo lėčiau ir galėjo džiaugtis geresne bendra sveikata nei dalyviai, kuriems cukraus vartojimas nebuvo ribojamas.
Kitas įdomus atradimas buvo tai, kad kūdikiai, kurių cukraus suvartojimas buvo ribojamas, palyginti su savo bendraamžiais, kurių suvartojimas nebuvo ribojamas, atrodė išlaikę pastovius mitybos įpročius, kurie išliko iki pat suaugėliško amžiaus.
„Riboto suvartojimo kohortos nariai vartoja mažiau cukraus, valgo mažesnius maisto kiekius ir penkis dešimtmečius po to, kai ši politika buvo nutraukta, išlaiko sveikesnę ir įvairesnę mitybą“, – rašo mokslininkai.
Nors negalime būti visiškai tikri, kodėl taip yra, mokslininkai turi keletą hipotezių. „Saldumo lygis, su kuriuo žmonės susiduria labai anksti gyvenime, gali ilgam laikui nulemti jų skonio preferencijas, – leidinyje „The Conversation“ teigia W. Zhangas. – Atrodo, kad čia veikia du mechanizmai. Vienas yra biologinis – ankstyvasis mitybos režimas gali nulemti, kaip vystosi medžiagų apykaita, organai ir imuninė sistema. Kitas yra elgsenos – anksti susiformavęs pomėgis mažesniam saldumui, atrodo, išlieka.“
Nors tai buvo tik stebėjimo tyrimas, mokslininkai teigia, kad eksperimentui panašios cukraus normavimo sąlygos (dėl kurių dalyviai buvo suskirstyti į dvi atskiras grupes) suteikia tam tikrą „priežastinį įrodymą“, siejantį cukraus suvartojimą su vėžio rizika suaugus.
Dėl to galima ginčytis, tačiau patys tyrimų rezultatai yra labai aiškūs. Karo metais visa vaikų karta buvo priversta apsiriboti cukraus suvartojimu, kuris atitiko lygį, kurį Pasaulio sveikatos organizacija šiandien rekomenduoja visiems – ir jie buvo sveikesni.
Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „PNAS“.
Parengta pagal „Science Alert“.