Seniausias pripratimo prie narkotikų atvejis pasaulyje: išdavė dantys

Mokslininkai padarė šį atradimą ištyrę keistus griovelius dviejų priešistorinių medžiotojų-rinkėjų dantyse. Gilius griovelius sukėlė reguliarus betelio riešutų (Areca catechu) čiulpimas, greičiausiai siekiant palengvinti dantų skausmą, teigiama tyrime, kuris paskelbtas žurnale „Science Advances“.

Abiejų žmonių daliniai skeletai buvo rasti Sulavesio saloje, tačiau jų gyvenimus laiko atžvilgiu skyrė tūkstančiai metų. Vienas iš jų – vyras, miręs būdamas maždaug 40–50 metų amžiaus, gyveno prieš 25 000–16 000 metų. Šis laikotarpis apytikriai sutampa su paskutinio ledynmečio maksimumu – šalčiausiu paskutinio ledynmečio laikotarpiu, nors tuo metu Sulavesio sala nebuvo padengta ledu. Tyrimo duomenimis, antrasis asmuo, miręs maždaug to paties amžiaus, gyveno Sulavesio saloje prieš 7600–6300 metų. Šio asmens lyties nustatyti nepavyko.

Betelio riešutuose yra neuroaktyvus junginys, vadinamas arekolinu, kuris, kramtant kartu su gesintomis kalkėmis arba kalcio hidroksidu, turi stiprų stimuliuojantį poveikį. Tačiau senovinis būdas tiesiogiai čiulpant betelio riešutus tikriausiai būtų sukėlęs tik burnos tirpimą.

Naujoji analizė parodė, kad šių medžiotojų-rinkėjų dantys buvo taip smarkiai pažeisti, jog jie, matyt, beveik visą gyvenimą nuolat čiulpė betelio riešutus. Tačiau atrodo, kad ilgainiui šie skausmą malšinantys riešutai nesukėlė norimo poveikio. Priešingai, tai galėjo pabloginti jų dantų būklę – nes galiausiai sustiprino skausmingas dantų skyles.

„Kuo daugiau jie čiulpė riešutus, norėdami numalšinti dantų skausmą, tuo labiau pablogėdavo jų dantų būklė“, – teigia tyrimo pagrindinis autorius, Australijos Griffitho universiteto archeologas Adamas Brummas. Grioveliai palaipsniui gilėjo, o vieno individo atveju jie atidengė vidinę danties ertmę. „Tai turėjo būti nepakeliamai skausminga“, – sako. A. Brummas.

Nors 2017 m. tyrimas parodė, kad neandertaliečiai naudojo tuopų (Populus gentis) žievę dėl jos skausmą malšinančių savybių (tuopose yra salicilo rūgšties – vienos iš aspirino veikliųjų medžiagų), tai yra seniausias įrodymas, kad augalinės kilmės vaistai buvo vartojamas nuolat, teigia A. Brummas.

Augalinės kilmės vaistai buvo vartojami ir daugelyje kitų priešistorinių visuomenių: Peru rasta 10 000 metų senumo psichodelinio kaktuso žiedadulkių pėdsakų, o Izraelyje – 13 000 metų senumo alkoholio turinčio alaus likučių.

Nustatę galimą griovelių atsiradimo priežastį, mokslininkai patikrino, ar betelio riešutų čiulpimas – anksčiau nepastebėtas elgesys – sukelia neuroaktyvų poveikį. Jų tiriamieji objektai – genetiškai modifikuoti varlių kurkulai su žmogaus neuroreceptoriais – parodė, kad toks neuroaktyvus poveikis iš tiesų egzistuoja. Vėliau jie ištyrė dantų mėginius, kuriuose aptiko betelio riešutų vartojimo pėdsakų.

Betelio riešutas, dar žinomas kaip arekos riešutas, iki šiol plačiai vartojamas kai kuriose Pietų Azijos ir Okeanijos dalyse. Tačiau šiais laikais betelio riešutų vartotojai jį maišo su gesintomis kalkėmis, kad pagamintų kramtomą gniužulėlį, turintį stimuliuojantį poveikį. Toks gniužulėlis, dar vadinamas „quid“, yra labai adiktyvus, ir jį vartoja maždaug 600 milijonų žmonių visame pasaulyje. Tačiau arekolinas taip pat yra kancerogenas, o betelio riešutų „quid“ dažnai maišomi su tabaku, todėl vartotojams dažnai diagnozuojamas burnos vėžys.

Mokslininkai spėja, kad gesintų kalkių naudojimas su betelio riešutais atsirado daug vėliau – neolito laikais, maždaug prieš 4000 metų Sulavesio saloje, kai gesintos kalkės buvo dedamos į keramiką, siekiant užkirsti kelią jos susitraukimui ir įtrūkimams degimo metu.

„Dabar atrodo tikėtina, kad betelio kramtymas, kokį mes žinome, išsivystė iš daug paprastesnės, senesnės praktikos – tiesiog nesusmulkintų riešutų čiulpimo“, – tyrime teigia mokslininkai.

Tikėtina, kad priešistoriniais laikais visų amžiaus grupių žmonės naudojo šį vaistą nuo dantų skausmo, tačiau grioveliai tapo matomi tik suaugusiems žmonėms, kurie tapo priklausomi nuo šio įpročio, sako A. Brummas.

Anksčiau nei betelio riešutus čiulpę žmonės gyveno dar prieš neolito laikotarpį ne tik Sulavesyje, bet ir Derlingajame pusmėnulyje, kur žmonės pradėjo verstis žemdirbyste maždaug prieš 12 500 metų, teigia A. Brummas. Archeologai jau seniai diskutuoja, ar žmonės pradėjo vartoti neuroaktyvius augalus kaip narkotikus prieš ar po žemdirbystės atsiradimo, tačiau naujasis atradimas rodo, kad psichoaktyvių medžiagų vartojimas prasidėjo tūkstančius metų anksčiau.

Naujasis tyrimas yra „fantastiškas mokslinis darbas“, sako Ispanijos Valjadolido universiteto priešistorės archeologė Elisa Guerra Doce, nedalyvavusi šiame tyrime. Anot jos, naujasis tyrimas pateikia „ypač įtikinamų ir tiesioginių įrodymų apie narkotikų vartojimo senumą“.

Guerra Doce yra ekspertė, tyrinėjanti augalų kaip neuroaktyvių medžiagų vartojimą priešistorėje. „Kalbant konkrečiai apie betelio riešutus, šie atradimai yra ypač reikšmingi, nes jie taip pat atskleidžia giliai įsišaknijusios kultūrinės praktikos Pietryčių Azijoje ir Ramiojo vandenyno regione priešistorines šaknis“, – sako ji.

Tyrimas taip pat pabrėžia, kaip priešistoriniai Sulavesio gyventojai tyrinėjo savo gamtinę aplinką ir suprato, kad ji ne tik teikė pragyvenimo ir medicininius išteklius, bet ir turėjo „medžiagų, kurios per tūkstančius metų tapo socialinių ir kultūrinių tradicijų dalimi“, sako G. Doce.