Ataskaitoje nurodoma, kad septynios iš devynių cheminių ir fizinių ribų, kurių turime laikytis, kad planeta išliktų tinkama gyventi, pasiekė blogiausias užregistruotas vertes nuo tada, kai mokslininkai jas pirmą kartą apibrėžė 2009 m.
PIK mokslininkai šiuos rodiklius sugalvojo kaip savotiškos planetos gyvybės palaikymo sistemos raktą – laikymasis jų nustatytų ribų yra lemiamas siekiant išsaugoti aplinką, prie kurios mes ir kitos rūšys per amžius prisitaikėme.
Kai 2023 m. jie paskelbė pirmąjį „Planetos sveikatos patikrinimą“, paaiškėjo, kad žmonių veiksmai – nuo iškastinio kuro deginimo iki per didelio trąšų naudojimo – privertė Žemę peržengti šešias iš devynių ribų. Praėjusiais metais peržengėme septintąją – vandenynų rūgštėjimą.
Susiję straipsniai
Vienos iš šių ribų viršijimas nereiškia, kad automatiškai ištiks pražūtis, tarsi būtų paspaustas jungiklis. „Tai labiau primena kraujospūdį“, – teigia Kopenhagos universiteto Žemės sistemų mokslininkė ir 2023 m. ataskaitos pagrindinė autorė Katherine Richardson. Aukštas rodiklis „nėra garantija, kad ištiks širdies priepuolis“, tačiau jis padidina jo riziką, teigė ji.
Kiekvienas rodiklis lyginamas su priešindustriniu atskaitos tašku, t. y. laikotarpiu, kai žmonės dar nebuvo pradėję intensyviai deginti iškastinį kurą – maždaug XIX a. viduriu. Už kiekvienos ribos yra „didėjančios rizikos zona“, kurioje tikimybė, kad bus nukrypta nuo tų priešindustrinių sąlygų, didėja.
Remiantis nauja ataskaita, tarp peržengtų ribų yra anglies dioksido koncentracija, kuri pasiekė rekordines 426 daleles milijone (ppm), nes iškastinio kuro deginimas nesumažėjo tokiu tempu, kokio reikėjo. Tai lyginama su 280 ppm – koncentracija prieš pramoninę revoliuciją – ir 350 ppm, kurią daugelis mokslininkų laiko „saugia“ riba (pastaroji buvo viršyta 1987 m.).
Šie didėjantys CO2 lygiai sparčiai keičia planetos klimatą, sukeldami ekstremalias oro sąlygas – pavyzdžiui, šią vasarą Europoje ir kitose pasaulio vietose pasireiškusias beprecedentes karščio bangas. Tyrimai parodė, kad daugelis šių reiškinių nebūtų įvykę be klimato kaitos įtakos. Šio mėnesio pradžioje Jungtinės Tautos pripažino, kad pasaulinė temperatūra viršys „Paryžiaus susitarime“ numatytą tikslą – ne daugiau kaip 1,5 laipsnio Celsijaus atšilimą.
Iškastinis kuras ir jo metu išsiskiriantis CO2 taip pat lėmė, kad praėjusiais metais planeta peržengė vandenynų rūgštėjimo ribą – nes vandenynai sugeria dalį perteklinio dujų kiekio iš atmosferos, dėl to sumažėja vandens pH. Dėl didėjančio rūgštingumo organizmams, formuojantiems kriaukles, gali būti sunku sukurti savo apsaugines buveines, o kriauklės ir koralai gali net ištirpti. Tai būtų smūgis ne tik biologinei įvairovei, bet ir ekonomiškai vertingoms ekosistemoms.
Žmonės daro spaudimą ir kitiems aplinkos aspektams. Dėl plačiai paplitusio trąšų naudojimo susidarantis fosforo ir azoto perteklius patenka į upes ir jūras, kur gali sukelti toksinių dumblių žydėjimą. Dirbtinės cheminės medžiagos, tokios kaip plastikai, dichlorodifeniltrichloretanas (DDT) ir „amžinosios cheminės medžiagos“ – perfluoroalkilinės ir polifluoroalkilinės medžiagos (PFAS) – žalingai kaupiasi maisto grandinėse.
Iš devynių ribų nepakitę išliko tik dvi: ozono sluoksnio išeikvojimas ir aerozolių tarša atmosferoje. Tik ozono srityje matoma aiški pažanga, leidžianti nutolti nuo planetos ribos, ir tai – dėl sėkmingo Monrealio protokolo, kuriuo buvo nustatytas laipsniškas cheminių medžiagų, ardančių Žemės apsauginį ozono sluoksnį, naudojimo nutraukimas. Aerozolių išmetimas pasauliniu mastu sumažėjo – iš dalies dėl pastangų mažinti taršą, kurią sukelia pasaulinė laivyba – tačiau kai kuriuose regionuose jis vis dar yra didelis.
Naujos ataskaitos autoriai pabrėžė, kad būtina skubiai išlaikyti tempą, siekiant neperžengti ribų tose srityse, kuriose matome pažangą – ir pakeisti kryptį tose, kuriose jos nėra, rašo „Scientific American“.