Profesorius visą savo gyvenimą paskyrė medicinai, mokslui ir būsimųjų medikų ugdymui. 1954 m. baigė Kauno medicinos institutą. Apgintos disertacijos: daktaro – „Blužnies nervai ir jų kitimai sensibilizacijos ir anafilaksinio šoko įtakoje“ (1958 m.), habilituoto daktaro – „Eksperimentinio miokardo infarkto formavimosi dėsningumai, būdai jį perspėti ir stimuliuoti atstatymo procesus“ (1968 m.). Nuo 1956 iki 2003 m. dėstė dabartiniame Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) bei jo pirmtakėse institucijose. 1971 m. tapo profesoriumi, o 1971–1994 m. vadovavo Histologijos ir embriologijos katedrai.
Akademinę veiklą A. Vitkus derino su gydytojo patirtimi. Dešimt metų jis dirbo terapeutu Kauno geležinkeliečių ligoninėje, ketverius metus – greitosios medicinos pagalbos gydytoju. Klinikinė gydytojo patirtis lydėjo ir jo vėlesnę mokslinę veiklą – profesoriui buvo svarbu, kad mokslinių tyrimų rezultatai rastų kelią į medicinos praktiką.
Svarbiausia A. Vitkaus mokslinių tyrimų kryptis buvo eksperimentiniai miokardo infarkto profilaktikos, širdies audinių ir kitų su širdies veikla susijusių procesų tyrimai. Spręsdamas kardiologijos klausimus jis siekė peržengti vienos mokslo srities ribas, į bendrus tyrimus įtraukdamas biochemikus bei kitų medicinos sričių mokslininkus.
Už mokslinių tyrimų ciklą kartu su biochemiku prof. Antanu Praškevičiumi ir anatomu prof. Rimvydu Stropumi bei kitais mokslininkais A. Vitkus 1987 m. tapo Lietuvos Respublikos valstybinės premijos laureatu.
Profesoriaus mokslinis palikimas – daugiau kaip 250 mokslinių straipsnių, knygos, vadovėliai ir metodinės mokymo priemonės. Jis paruošė ir išleido keturis vadovėlius studentams. Tarp jų – 1970 m. išleistas pirmasis vadovėlis lietuvių kalba „Histologija“, antrasis vadovėlis „Histologija“ (1990 m.), „Žmogaus histologija“ (2003 m.) ir „Burnos ertmės organų histologija ir embriologija“ (2008 m.), skirtas stomatologijos studentams. Prof. A. Vitkus taip pat paruošė keturias mokymo priemones: „Žmogaus embriono vystymasis“ (1971 m.), „Urogenitalinės sistemos organų histofiziologija“ (1977 m.), „Nervų sistemos histofiziologija“ (1979 m.) ir „Endokrininių liaukų histofiziologija“ (1980 m.).
A. Vitkus didelį dėmesį skyrė lietuviškai terminijai ir išleido „Histologijos nomenklatūrą“ (1976 m.), „Tarptautinę histologijos nomenklatūrą“ (1976 m.), „Embriologijos nomenklatūrą“ (1977 m.), „Histologijos ir embriologijos vardyną“ (2002 m.) bei „Terminų vardyną“ (2002 m.), kuriais naudojosi ne viena Lietuvos medikų karta.
Profesoriaus mokslinė veikla apėmė ir praktinius išradimus: 1989 m. buvo sukurti histologinių preparatų gamybos ir vainikinių kraujagyslių okliuzijos prietaisai.
Jis buvo atsidavęs ir būsimųjų mokslininkų ugdymui. Vadovavo studentų moksliniams darbams ir doktorantų rengimui, buvo septynių disertacijų mokslinis vadovas. Ilgus metus aktyviai dalyvavo Lietuvos morfologų bendruomenės veikloje, vadovavo Lietuvos anatomų, histologų ir embriologų mokslinei draugijai.
A. Vitkaus gyvenime mokslas ir medicina nebuvo vieninteliai svarbūs dalykai. Meilę muzikai jis paveldėjo iš savo šeimos. Jo tėvas buvo dailidė, vadovavo Grinkiškio kapelai ir grojo smuiku. Muzikavo ir pats profesorius – grojo smuiku bei akordeonu. Laisvalaikiu jis taip pat mėgo žaisti stalo tenisą.
Gimtasis Grinkiškis jam buvo pasaulio centras, o Lietuva – visas pasaulis. „Kalba yra antra tautos širdis. Pirma – žmonės“, – yra pasakęs A. Vitkus savo anūkei Deimantei.
Per ilgus pedagoginio darbo dešimtmečius profesoriaus paskaitų klausėsi daugybė būsimųjų Lietuvos gydytojų. Kolegos ir mokiniai jį prisimins ne tik kaip histologijos ir embriologijos mokslininką, bet ir kaip gydytoją, dėstytoją bei mokslinį vadovą, savo profesinį gyvenimą paskyrusį medicinai, mokslui ir jaunajai medikų kartai.
Atsisveikinimas su profesoriumi Albertu Vitkumi vyks spalio 19 d. nuo 12 iki 20 val. Gerojo Ganytojo parapijos didžiojoje salėje, V. Krėvės pr. 95A, Kaune.
Spalio 20 d. 9 val. Gerojo Ganytojo parapijos bažnyčioje bus aukojamos šv. mišios. Išlydėjimas į Petrašiūnų kapines – 13 val.
Tekstą parengė Deimantė Vitkutė.