Šis įrankis analizuoja vartotojo kalbą ir kalbos modelį (angl. pattern), ir pagal vartotojo kalbėjimo būdą įvertina jo chronologinį amžių. Tyrime, kuriame dalyvavo beveik 3000 ispanakalbių suaugusiųjų, tie, kurių apskaičiuotas amžius buvo didesnis už tikrąjį, dažniau turėjo kognityvinių problemų, demencijos ir pagreitėjusio biologinio senėjimo požymių, žurnale „Science Advances“ publikuotame tyrime skelbia mokslininkai. Jie taip pat dažniau gyveno nepalankesnėmis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis nei kiti tyrimo dalyviai.
Šis balso analizės įrankis yra panašus į kitus „senėjimo laikrodžius“, kurie naudoja įvairius biologinius žymenis, siekdami prognozuoti žmonių riziką susirgti su amžiumi susijusiomis ligomis.
„Esami senėjimo laikrodžiai yra labai veiksmingi, tačiau daugelis jų remiasi smegenų skenavimu ar kraujo tyrimais, kurie yra brangūs, invaziniai arba kuriuos sunku reguliariai kartoti, – sako tyrimo bendraautorius ir Argentinos San Andrés universiteto Kognityvinės neurologijos centro direktorius Adolfo García. – Visus šiuos apribojimus galima įveikti pasitelkiant kalbą“.
Susiję straipsniai
Tačiau šis metodas dar turi būti išbandytas ilgesnį laiką ir kitomis kalbomis, kol jį bus galima naudoti vertinant atskirų pacientų demencijos riziką.
Kaip veikia kalbos laikrodis
Tyrėjai rėmėsi „ReD-Lat“ konsorciumo duomenimis – tai didelio masto demencijos tyrimų projektas Lotynų Amerikoje. Į analizę buvo įtraukti daugiau nei 2900 ispaniškai kalbančių suaugusiųjų iš Argentinos, Čilės, Kolumbijos, Meksikos ir Peru, kurių amžius svyravo nuo 18 iki 88 metų. Iš jų apie 1500 buvo kognityviai sveiki, kiti turėjo lengvą kognityvinį sutrikimą (paprastai pasireiškiantį lengvais atminties sutrikimais ir mąstymo sunkumais), Alzhaimerio ligą arba frontotemporalinę demenciją.
Kiekvienas dalyvis atliko septynias užduotis – pavyzdžiui, apibūdino animacinį vaizdo įrašą, per 60 sekundžių vardijo kuo daugiau žodžių, daržovių ar gyvūnų ir pakartojo trumpą istoriją iškart po to, kai ją išgirdo, o vėliau – dar kartą po 20–30 minučių. Mokslininkai padarė įrašus, juos transkribavo, o tada identifikavo daugiau nei 700 skirtingų įrašų bruožų, įskaitant pauzes, kalbos tempą, balso toną, žodyną ir emocinę išraišką.
Naudodami šiuos bruožus ir dalyvių chronologinį amžių, jie apmokė mašininio mokymosi modelį, išmokydami jį įvertinti amžių pagal tai, kaip asmuo kalba. Modelis kiekvienam dalyviui nustatė prognozuojamą amžių, o tyrėjai jį palygino su kiekvieno dalyvio tikruoju amžiumi, kad apskaičiuotų tai, ką jie pavadino „kalbos ir amžiaus skirtumu“.
Dirbtinio intelekto įrankis nustatė, kad kai kurių žmonių kalba skambėjo kaip vyresnių, nei būtų galima tikėtis atsižvelgiant į jų amžių. Kognityviai sveikų žmonių tikrojo amžiaus ir dirbtinio intelekto jiems priskirto amžiaus skirtumai buvo mažiausi, o žmonių, turinčių lengvą kognityvinį sutrikimą ar demenciją, skirtumai buvo didesni. Didžiausi skirtumai buvo pastebėti žmonėse su dominuojančia frontotemporaline demencija, kuri pirmiausia paveikia bendravimą.
Žmonės, kurių kalba skambėjo kaip vyresnių, nei jie yra, taip pat pasirodė prasčiau atliekant įvairius atminties, kalbos ir dėmesio testus, be to, jiems buvo sunkiau atlikti kasdienes užduotis. Kraujo tyrimai parodė panašų modelį: didesni skirtumai buvo susiję su didesniu amžiaus pagreitinimu pagal tris epigenetinius laikrodžius, kurie įvertina žmogaus biologinį amžių, analizuodami cheminius žymeklius jo DNR. Šie epigenetiniai žymekliai daro įtaką tam, kurie genai gali būti aktyvuoti ir kokiu mastu.
Tarp žmonių, sergančių Alzhaimerio liga, didesni atotrūkiai taip pat buvo susiję su aukštesniu p-tau217 – su šia liga susijusio baltymo – lygiu.
Didesni atotrūkiai taip pat koreliavo su įvairiais demencijos rizikos veiksniais, tokiais kaip finansiniai sunkumai, maisto trūkumas, ribota sveikatos priežiūra, sudėtinga vaikystė ar žemesnis išsilavinimas. A. García pažymėjo, kad šis dėsningumas buvo panašus visose penkiose šalyse, nepaisant jų socialinių ir kultūrinių skirtumų. Ko „kalbos laikrodis“ mums dar negali pasakyti
„Šis metodas yra didžiulis žingsnis pirmyn siekiant, kad smegenų sveikatos vertinimai taptų prieinami visiems“, – Naujajame Džersyje esančio Hakensako universitetinio medicinos centro Atminties praradimo ir smegenų sveikatos centro bendradirektorė teigia dr. Manisha Parulekar, kuri nedalyvavo šiame tyrime.
Tačiau kalbos laikrodis nėra stebuklingas krištolo rutulys. „Žmogaus balsas yra nepaprastai jautrus mūsų bendrai savijautai, o tai reiškia, kad asmens kalba gali skambėti „senesnė“ vien dėl to, kad jis yra smarkiai prislėgtas, išsekęs arba patiria didelį gyvenimo stresą, – sako M. Parulekar. – Kaip klinikinė specialistė, aš nenaudočiau šio įrankio, kad vien tik jo pagrindu galutinai diagnozuočiau demenciją.“
Vietoj to, kalbos vertinimas galėtų būti papildoma priemonė, skatinanti gydytojus atidžiau įvertinti paciento kognityvinę sveikatą, sako ji.
Tyrime daugelis dalyvių buvo vertinami vienu konkrečiu momentu, o ne stebimi ilgesnį laikotarpį. Todėl tyrėjai negalėjo nustatyti, ar seniau skambantis balsas gali nuspėti, ar pacientas netrukus patirs kognityvinį nuosmukį, ar tam tikri balso pokyčiai atsiranda demencijai progresuojant. Be to, modelis buvo mokomas ir išbandytas tik su ispaniškai kalbančiais dalyviais iš penkių Lotynų Amerikos šalių.
„Negalime tiesiog paimti ispanų kalbos modelio ir į jį įvesti anglų kalbą“, – sako M. Parulekar. Jos teigimu, kalbos specifines savybes reikėtų pritaikyti ir išbandyti kitose populiacijose.
Dabar mokslininkai planuoja išbandyti šį metodą su kitomis kalbomis ir stebėti žmones ilgesnį laiką, siekdami išsiaiškinti, ar kalbos pokyčiai gali signalizuoti apie būsimą kognityvinių gebėjimų nuosmukį.
„Aš nuoširdžiai tikiu, kad kalboje glūdi labai, labai aiškus signalas, leidžiantis numatyti būsimą demenciją ir konversiją, – sako A. García, – tačiau mums reikia daug įvairesnių tyrimų“.
Parengta pagal „Live Science“.