„Duomenys rodo, kad šiuolaikinių čiabuvių protėviai greičiausiai atvyko artėjant Paskutinio ledynmečio maksimumo pabaigai, tačiau galėjo įvykti ir ankstesnių migracijų“, – sako tyrimo bendraautorės, Kanzaso geologinės tarnybos archeologė Bethany Potter, ir Kanzaso universiteto biologinė antropologė Savannah Hay.
Tyrime, paskelbtame žurnalo „Current Opinion in Genetics & Development“ internetinėje versijoje, mokslininkai, remdamiesi genetiniais įrodymais, išnagrinėjo tris pagrindinius archeologinius Amerikos čiabuvių kilmės modelius: atvykimą į Ameriką prieš LGM daugiau nei prieš 25 000 metų, atvykimą paskutinio ledynmečio metu – kažkuriuo laikotarpiu tarp 25 000 ir 14 000 metų, ir atvykimą po paskutinio ledynmečio – neseniai, t. y. mažiau nei prieš 14 000 metų, kartais vadinamą „Pirmiausia – Klovisas“ teorija (pagal Kloviso kultūrą).
„Priežastis, kodėl ši tema tarp antropologų kelia tiek daug ginčų, yra ta, kad ne visi archeologai sutaria, kurios iš seniausių radimviečių yra autentiškos, o tai daro įtaką tam, kurį modelį jie laiko tiksliausiu, – sako B. Potter ir S. Hay. – Žinome, kad žmonės Amerikoje tikrai gyveno maždaug prieš 13 500 metų. Vis dar nežinome, ar jie atvyko anksčiau, o jei taip, tai kiek anksčiau.“
Susiję straipsniai
Genetinių įrodymų apie pirmuosius Amerikos žmones yra nedaug. Pirmasis senovės vietinio gyventojo, gyvenusio maždaug prieš 4000 metų Grenlandijoje, pilnas genomas buvo iššifruotas 2010 m. Nuo tada, kaip rašoma tyrime, mokslininkai paskelbė apie 250 pilnų genomų, taip pat visą pilną apimančius duomenis apie maždaug 1200 senovės vietinių gyventojų.
Šie DNR tyrimai atskleidė svarbią informaciją apie pirmuosius Amerikos žmones. Per LGM, maždaug prieš 25 000 metų, žmonių grupė, gyvenusi kažkur netoli Sibiro ar Beringijos (įskaitant sausumos tiltą, jungusį Aziją su Aliaska), susiskaldė į skirtingas grupes – senovės Amerikos indėnus, senovės beringijiečius ir vieną ar daugiau „vaiduoklišką“ giminės linijų – ir greitai judėjo palei Ramiojo vandenyno pakrantę, galbūt prieš maždaug 16 000 metų vėl susiskaldydama į šiaurinius ir pietinius Amerikos indėnus.
Didžiulės spragos genetinių duomenų rinkinyje
Nors dabartiniai genetiniai duomenys sutampa su archeologiniais įrodymais, kad žmonės į Amerikos žemynus atvyko mažiausiai prieš 14 000 metų (o galbūt net prieš 21 000 metų), reikia daugiau DNR įrodymų, kad būtų galima visapusiškai suprasti, kaip ir kada pirmieji vietiniai gyventojai atvyko iš Sibiro.
„Mūsų genetinių duomenų rinkinyje yra didžiulės spragos, – teigia B. Potter ir S. Hay. – Pavyzdžiui, vis dar nėra paskelbtų senovinių genomų iš Didžiųjų lygumų, nors būtent ten yra įsikūrusi mūsų laboratorijos grupė.“ O šios spragos gali slėpti ankstesnių migracijų įrodymus.
Žmogaus pėdsakai, rasti Baltuosiuose smėlynuose – archeologinėje vietovėje Naujojoje Meksikoje, – datuojami 23 000 metų. Jei ši data teisinga, tai reiškia, kad žmonės ten gyveno dar prieš LGM. Šiandien Baltųjų smėlynų regione gyvenantys Acoma Pueblo genties žmonės šiuos pėdsakus laiko savo protėvių pėdsakais, teigia B. Potter ir S. Hay.
Tačiau šiuolaikinių ir senovės Amerikos čiabuvių genetiniai duomenys šiuo metu rodo, kad Baltųjų smėlynų gyventojai nepadarė reikšmingo genetinio indėlio į šiandieninių čiabuvių protėvius, sako mokslininkai. „Tačiau įmanoma, kad mes nepaėmėme jų palikuonių kraujo mėginių arba kad jų genetinis indėlis į senovės Šiaurės Amerikos gyventojų genetinę sudėtį buvo nedidelis, – teigia tyrėjai. – Galbūt mes tiesiog dar neradome Baltųjų smėlynų gyventojų DNR.“
Mokslininkai rašo, kad yra keletas scenarijų, suderinamų su žmonių atvykimu į Ameriką prieš LGM, tačiau šių modelių vertinimui taip pat reikia daugiau genetinių duomenų. Iki šiol seniausias ištirtas genomas priklauso 12 800 metų senumo individui, žinomam kaip Anzick-1 vaikas, kurio kaulai buvo rasti Montanoje. B. Potter ir S. Hay teigia, kad ekstrapoliacija, atlikta remiantis Anzick-1 vaiko ir kitų ankstyvųjų protėvių DNR, rodo, kad pirmoji migracija įvyko ne anksčiau kaip prieš 21 000 metų.
„Apskritai, geografinės aprėpties išplėtimas būtų labai naudingas, tačiau daugelis iš mūsų sąmoningai lėtai taiko senovės DNR tyrimo metodus, siekdami užtikrinti, kad tyrimai, susiję su palikuonių bendruomenėmis, būtų etiški ir vykdomi bendradarbiaujant“, – aiškina mokslininkės.
Neaišku, kada (ir ar iš viso) bus išspręstas seniai kylantis klausimas, kada žmonės pirmą kartą atvyko į Ameriką – nes dabartiniai archeologiniai ir genetiniai įrodymai neduoda vienareikšmio atsakymo, sako B. Potter ir S. Hay, tačiau „naujų senovės genominių duomenų iš Amerikos paskelbimas yra labai reikšmingas, nes jis gali užpildyti šias spragas ir pakeisti mūsų požiūrį į šiuos ankstyvuosius apgyvendinimo įvykius“.
Parengta pagal „Live Science“.