Skandinavijos geležies amžiaus ir vikingų laikotarpio metu (maždaug nuo 500 m. pr. m. e. iki 1050 m.) smurtiniai susidūrimai tarp asmenų ir bendruomenių nuolat dažnėjo, o tai atsispindi archeologiniuose įrodymuose – elito karių kapuose ir masinėse kapavietėse, susidariusiose po mūšių.
Siekiant geriau suprasti smurto kontekstą Geležies ir vikingų amžiais, mokslininkai ištyrė 192 žmogaus kaulus, priklausiusius žmonėms, palaidotiems gyvenamųjų namų teritorijose gyvenvietėse, esančiose dabartinėje Danijoje, Norvegijoje ir Švedijoje.
„Tiesa ta, kad ne visi kūnai Geležies ir vikingų amžiais buvo palaidoti monumentaliuose kapinynuose ar netgi kuklesniuose urnų laukuose ir kapinėse“, – žurnale „Journal of Archaeological Method and Theory“ paskelbtame tyrime rašo mokslininkai. Atvirkščiai, kai kurie kūnai – arba jų dalys – buvo palikti stulpų duobėse, duobėse, grindyse, šuliniuose, namuose, kiemuose ir greta pokylių salių.
Susiję straipsniai
Archeologai nustatė, kad mažiausiai 12 asmenų mirties metu buvo patyrę smurtinius sužalojimus. Pusėje šių atvejų buvo užfiksuota galvos trauma, o keturi žmonės patyrė daugybinius sužalojimus. Dauguma smurto aukų buvo suaugę vyrai, tačiau tarp jų buvo ir dvi moterys bei vienas vaikas.
Viename Danijos geležies amžiaus name, pastatytame maždaug tarp 500 m. pr. m. e. ir 1 m. pr. m. e., archeologai aptiko vaiko, mirusio būnant 2–4 metų amžiaus, kaukolės kaktos kaulą.
„Mūsų DNR tyrimai rodo, kad tai buvo mažas berniukas, kuris buvo sužeistas kalaviju“, – teigė pagrindinė tyrimo autorė, Danijos nacionalinio muziejaus archeologė Marianne Hem Eriksen. – Vaiko kaukolė buvo padėta į namo grindis, kur žmonės toliau gyveno. Tai reiškia, kad kasdien kažkas vaikščiojo per vaiko kaukolę.“
Remiantis tyrimu, radiokarboninis datavimas parodė, kad vaiko kaukolė yra žymiai senesnė už patį namą – net dviem šimtmečiais, o tai leidžia manyti, kad kaulas galėjo būti saugomas tam tikrą laiką, kol buvo padėtas į namo grindis.
Vikingų laikotarpio vietovėje, datuojamoje maždaug 750–1050 m., archeologai šulinyje netoli keturių mažų namelių grupės rado jaunos moters kaukolę. „Moteries kaukolėje buvo matomi smūgių pėdsakai, ji buvo palaidota šulinyje“, – sakė M. H. Eriksen. Ji galėjo būti sužeista ar perrėžta kalaviju ar kirviu, ir, kaip ir vaiko atveju, jos kaulai galėjo būti saugomi gana ilgą laiką, kol buvo palaidoti šulinyje. „Šie praeities gyvenimų fragmentai rodo, kaip įdomiai skirtingai žmonės galėjo mąstyti apie gyvenimą ir mirtį“, – teigia mokslininkė.
O Gammel Lejre vietovėje, kuri datuojama vikingų laikotarpiu ir kurioje stovi karališkoji pokylių salė, kurią daugelis ekspertų laiko senosios anglų kalbos epinės poemos „Beowulfas“ įkvėpimo šaltiniu, archeologai aptiko vyro kapą, kurio skelete buvo daugybinių smūginių sužalojimų, iš kurių keli jau buvo užgiję – kas liudijo apie sunkų ir, tikėtina, skausmingą gyvenimą. Skeletas buvo rastas tiesiai į pietus nuo pokylių salės.
Kaulų, rastų gyvenamosiose zonose, tyrimas „atveria visiškai naują supratimą apie geležies amžiaus visuomenę, smurto atvejus ir elgesį su mirusiaisiais, – sako M. H. Eriksen. – Rezultatai rodo, kad to meto kasdienis gyvenimas ir vaizduotės pasaulis buvo kur kas sudėtingesni, nei dažnai priskiriame geležies amžiaus žmonėms.“
Tačiau lieka neaišku, kodėl būtent šie žmonės tapo smurto aukomis ir kodėl jie buvo palaidoti tokiu neįprastu būdu. Vienas iš galimų scenarijų, kaip mano tyrėjai, yra tai, kad jie buvo smurtinių buitinių konfliktų, o ne karo aukos. Jų mirtis taip pat galėjo būti socialiai priimtino fizinio baudimo arba kokios nors agresijos bendruomenės viduje pasekmė.
Atsižvelgdami į socialinės nelygybės didėjimą ir smurto augimą Geležies ir vikingų amžiais, mokslininkai įtaria, kad taikiniais galėjo tapti pažeidžiamiausi bendruomenės nariai.
„Skandinavijoje Geležies ir vikingų amžiais ne visų gyvybių netektis buvo vienodai apraudama ir paminima“, – rašo mokslininkai. – Galime spėti, ar kai kurių žmonių gyvybės jau tuomet buvo laikomos nereikšmingomis“.
Parengta pagal „Live Science“.