Ar Europai reikalingi mokslininkai?

Pavyzdžiui, Kembridžo bei Oksfordo universitetuose 2011–2012 metais buvo įvestas 67 metų amžiaus limitas, kuris, beje, vėliau padidintas iki 69 metų. Ispanijoje tyrėjai ir profesoriai turi atsistatydinti, sulaukę 70, o Prancūzijoje gali prašyti, kad jiems leistų dirbti iki 69 metų amžiaus. Su mažomis išimtimis panaši situacija yra visoje ES, išskyrus Daniją ir Lenkiją.

Atsakydama į šį klausimą autorė cituoja Kembridžo universiteto ekonomistą Oliverį Lintoną, kuris kartu su kolegomis išanalizavęs turimus duomenis nustatė, jog toks akademinio personalo amžiaus ribojimas laisvų darbo vietų atsiradimo spartą universitete kasmet turėjo padidinti 11 proc. Gražus skaičius, bet kai buvo patikrinti realių įdarbinimų duomenys, paaiškėjo, kad prievartinis atstatydinimas tik 2,75 proc. padidino naujų akademinių darbo vietų skaičių.

Taigi, žmonės išvaromi, o naujų darbo vietų neatsiranda. Tiksliau, darbo vietų atsirado, bet, kaip pastebėjo O. Lintonas, tuo metu labai padaugėjo neakademinių darbuotojų, t.y., dalį mokslininkų ir profesorių pakeitė vadybininkai ir administratoriai. Kažkur girdėta, ar ne?

Nieko nenustebins faktas, jog prievartinis atstatydinimas akademinių darbuotojų tarpe yra labai nepopuliarus – straipsnyje rašoma, jog teismuose jau yra net keletas ieškinių, kur skundžiama tokia Kembridžo universiteto politika. Maža to, tokia tvarka, dar ir papildomai diskriminuoja moteris, kurios dėl vaikų priežiūros atostogų paprastai turi ilgesnes karjeros pertraukas nei vyrai.

Kitas neigiamas tokios praktikos aspektas yra tai, kad prievartinio atstatydinimo grėsmė vyresnius profesorius verčia ieškoti galimybių užsienyje, pavyzdžiui, JAV (gerai dar, kad ne Irane ar Šiaurės Korėjoje), kur prievartinis atstatydinimas yra neteisėtas. O. Lintonas pažymi, kad taip galime prarasti tikrai labai išskirtines asmenybes ir dėl ne itin pasiteisinusio tikslo sukurti įvairialypę sumaišties ir neužtikrintumo atmosferą.

Tokių pavyzdžių jau yra. Štai žymus mokslininkas profesorius prancūzas Pierre Agostini 2002 m paliko savo šalį būtent siekdamas išvengti prievartinio atstatydinimo, kurio riba tuo metu Prancūzijoje buvo tik 62 metai. Ironiška, kad 2023 metais, praėjus daugiau nei 20 metų, kai Prancūzijos valstybės buvo „nurašytas“ kaip per senas, kartu su kitais dviem tyrėjais jis tapo fizikos Nobelio premijos laureatu.

Reikia pažymėti, kad administratoriai jau pradėjo suprasti tokio prievartinio atstatydinimo ydingumą ir palaipsniui ilgina amžiaus ribą. Kaip jau minėta, tokie procesai vyksta Kembridžo ir Harvardo universitetuose, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse. Ryškiausias to pavyzdys galėtų būti Lenkija, kur iš pradžių taip pat buvo įvestas akademinių darbuotojų amžiaus limitas, bet gana greitai to buvo atsisakyta. Tik nemanykit, kad Lenkijos biurokratai staiga susirūpino žmogaus teisėmis ar atsižvelgė į akademinės bendruomenės nuomonę.

Nieko panašaus –tiesiog vietiniai administratoriai pamatė, jog jaunus mokslų daktarus ne taip jau ir vilioja akademinė karjera, kai tuo pat metu yra daug geriau apmokamų ir turinčių aiškiai geresnes karjeros perspektyvas darbų pramonėje ar net vadyboje (kam naktimis dirbti laboratorijoje, kai galima vadovauti dirbantiems). Taigi, kai dalis vyresnių dėstytojų ir mokslininkų buvo priversti pasitraukti, o į jų vietas niekas ateiti neskubėjo, iškilo grėsmė, kad universitetuose neliks kam mokyti studentų, kas ir privertė tuos amžiaus ribojimus atšaukti.

Lietuvoje nėra aiškios ir visoms mokslo ir akademinėms institucijoms privalomos tvarkos, kiekvienas universitetas ar institutas turi savo nuostatus, tačiau šioje srityje aiškus lyderis yra Vilniaus universitetas (VU). Štai dar 2014 metais patvirtintas Vilniaus universiteto statutas nurodė, jog „Vyresni kaip 65 metų dėstytojai ir mokslo (meno) darbuotojai gali dirbti Universitete, jeigu Senatas pritaria, kad su jais būtų sudaryta terminuota darbo sutartis ne ilgesniam kaip 3 metų laikotarpiui....“.

Labai panašu į diskriminaciją pagal amžių, todėl nenuostabu, kad jau 2021 metais Lietuvos Konstitucinis teismas svarstė (nutarimas Nr. KT29-N1/2021), ar ši Vilniaus universiteto statuto dalis atitinka Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Buvo nutarta, jog aukščiau minėta VU statuto dalis „prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, ... konstituciniam teisinės valstybės principui“, bet tik todėl jog statute nenumatyti kriterijai, kuriais remiantis VU senatas gali pritarti ar nepritarti vyresnių nei 65 metai darbuotojų darbo sutarčių sudarymui.

Atsižvelgiant į šį KT nutarimą, kriterijai buvo sugalvoti, statutas pataisytas, todėl dabar vyresniųjų VU darbuotojų varymas iš darbo yra teisėtas ir neprieštarauja nei Lietuvos konstitucijai, nei Europos Sąjungos direktyvoms.

Beje, skaitydamas šį Konstitucinio teismo sprendimą, sužinojau įdomų dalyką – pasirodo, jog „maksimalios amžiaus ribos, iki kurios mokslininkai ir dėstytojai gali dirbti aukštojoje mokykloje, nustatymas, ... savaime nelaikytinas pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamu diskriminavimu dėl amžiaus, nes juo siekiama konstituciškai svarbaus tikslo – užtikrinti aukštojo mokslo kokybę laiduojant nuoseklią ir optimalią mokslininkų ir dėstytojų kaitą, kad dirbti aukštojoje mokykloje būtų skatinami jaunesnio amžiaus aukštos kvalifikacijos mokslininkai ir dėstytojai“. Tai yra, pagal amžių (ir ne tik) Lietuvos piliečius diskriminuoti galima, jei tuo siekiama svarbaus tikslo, kitaip tariant, „tikslas pateisina priemones“.

Reikėtų pabrėžti, jog vyresnieji universiteto darbuotojai be senato pritarimo, kaip ir visi kiti, turi atitikti ir minimalius kvalifikacinius reikalavimus, ir yra periodiškai atestuojami, siekiant nustatyti jų kvalifikacijos atitikimą einamoms pareigoms, todėl nėra žemesnės kvalifikacijos, nei jaunesni jų kolegos. Netgi atvirkščiai – ne vienas iš VU priverstas išeiti profesorius ar mokslininkas ir toliau sėkmingai dirba mokslinį darbą, tik jau ne VU, o moksliniuose institutuose ar kituose universitetuose, kur nėra griežtų amžiaus ribojimų. Ironiška, bet tokie mokslininkai savo publikacijomis dabar garsina ne VU, o kitas institucijas, tokiu būdu iš savo Alma mater atimdami dalį biudžetinio finansavimo, kas, beje, universiteto administratoriams nelabai patinka. Turbūt neverta ir minėti, jog savo ruožtu šie mokslininkai Vilniaus universitetui taip pat šiltų jausmų nebepuoselėja.

Teisybės dėlei reikia paminėti, jog tikrai žymūs ir nusipelnę profesoriai už ypatingus nuopelnus mokslui ir Vilniaus universitetui išėję į pensiją gali gauti profesoriaus emerito statusą, kuris suteikia priedą prie pensijos, nemokamas ekskursijas, galimybę naudotis universiteto infrastruktūra ir, svarbiausia, teisę „prašyti suteikti darbo vietą akademinei veiklai vykdyti“. Suprantama, ši teisė yra tik teorinė, nes dažniausiai jaunesniems kolegoms ar studentams ir taip „trūksta“ vietų, ką jau bekalbėti apie laboratorijų ar įrangos naudojimą.

Be abejo, ne visi akademiniai darbuotojai nori ir gali dirbti iki žilos senatvės. Nemažai mokslininkų (net ir žymių), sulaukę pensinio amžiaus nesinaudoja darbo VU pratęsimo galimybe, tačiau daliai jų būti mokslininku – ne profesija, o gyvenimo būdas. Todėl kai kurie, negalėdami būti mokslo darbuotojais ar dėstytojais, tame pačiame universitete renkasi inžinierių etatus, tačiau ir toliau dirba mėgstamą mokslinį darbą.

Visų pirma reikėtų priminti, jog profesoriai ir mokslininkai, ypač vyresnio amžiaus, yra bene aukščiausio lygio Lietuvos profesionalai ir ekspertai, sukaupę vertingą patirtį ir žinias, todėl šitaip besąlygiškai jiems drausti dirbti mokslinį darbą vien dėl amžiaus yra ne tik akivaizdi diskriminacija (taip, nebijau šito žodžio), bet ir kenkia Lietuvos mokslui bei pačiai Lietuvai kaip valstybei. Maža to, ir jaunesni mokslininkai ar dėstytojai puikiai supranta, kas jų laukia suėjus pensiniam amžiui. Todėl ne kartą teko išgirsti, kad „vien universitete dirbti gali tik visiški nevykėliai“ ir panašias frazes. Ir iš tiesų bent fizikų tarpe ne vienas darbą universitete puikiausiai „derina“ su darbu privačiose kompanijose. Kokia iš tokių darbuotojų nauda universitetui nesiimsiu komentuoti.

Iš kitos pusės, jei socialinės problemos sprendžiamos mokslininkų sąskaita, peršasi logiška išvada, kad galbūt jie Lietuvai nelabai ir reikalingi. Kaip beje, ir Europos Sąjungoje, kur išvaikius aukščiausios kvalifikacijos mokslininkus vienas svarbiausių mokslinių pasiekimų tapo plastmasinių kamštelių pritvirtinimas prie buteliukų, kas, beje, Taivanyje, pripažintoje mokslo ir aukštųjų technologijų šalyje, kažkodėl nevertinama (ten kamšteliai vis dar džiaugiasi laisve).

Žinoma, lengviausia yra nieko nedaryti – nepatenkinti vyresni akademinės bendruomenės nariai prie Seimo protestuoti neis, galbūt augins daržoves ar susiras kitus užsiėmimus. Tačiau kaip minėjau, tokia politika ne tik sukelia nepasitenkinimą tarp mokslininkų ir profesorių, bet ir neleidžia efektyviai išnaudoti jų žinių ir patirties. Be to, vidutinis Lietuvos gyventojų amžius nesulaikomai auga, todėl visuomenė prie to turi prisitaikyti.

Pirmieji žingsniai šia kryptimi jau daromi: neseniai buvo paskelbta, jog Seimo pirmininkas siūlo leisti teisėjams užimti pareigas iki 70 metų, o Seimas po pateikimo pritarė panaikinti 65 metų ribą dirbti Valstybės tarnyboje. Taigi, beveik neabejotina, jog neužilgo tiek teisėjai, tiek valstybės tarnautojai turės teisę dirbti ilgiau nei profesoriai ar mokslininkai. Šie siūlymai ir sprendimai grindžiami gražiomis ir teisingomis frazėmis apie nuoseklią kartų kaitą, sidabrinės ekonomikos kryptis ir panašiai, tačiau pagrindinė priežastis – noras aukštos kvalifikacijos specialistus ir tarnautojus kuo ilgiau išlaikyti darbo rinkoje. Mokslininkų ir dėstytojų šiuo metu Lietuvoje netrūksta, tačiau kas gali garantuoti, jog po kelerių metų situacija nepasikeis.

Taigi, jei vis dėlto Lietuvai aukštos kvalifikacijos mokslininkai ir dėstytojai yra reikalingi, reikėtų ne spekuliuoti, jog jie kažkuo nusileidžia jaunesniems, o sutvarkyti akademinių pasiekimų vertinimo ir konkursų sistemas. Šiuo metu jauniesiems mokslininkams ir dėstytojams sudarytos šiltnamio sąlygos: Lietuvos mokslų akademija net įsisteigė Jaunosios akademijos padalinį, jiems skelbiami papildomi ir atskiri mokslo projektų finansavimo konkursai, tačiau, nepaisant to, vyresnių mokslininkų paraiškos vis tiek didele dalimi vertinamos pagal tai, kiek numatoma įdarbinti tų pačių jaunesnių darbuotojų (net ne studentų ar doktorantų!).

Paradoksalu, bet visų šių privilegijų jaunieji mokslininkai netenka, kai tampa vyresniais ir labiau kvalifikuotais. Panašu, kad šitokiu būdu dirbtinai stengiamasi privilioti jaunimą į akademines darbo vietas, visai nesirūpinant bendru Lietuvos mokslo lygiu. Be abejo, jaunieji mokslininkai ir dėstytojai tikrai turi daug gerų mokslinių idėjų ir rezultatų, tačiau tai ir turėtų būti pagrindinis kriterijus tiek gaunant konkursinį finansavimą, tiek užimant ar išlaikant akademines darbo vietas, tai yra, nepriklausyti nuo mokslininko amžiaus.