Laivo medinė konstrukcija neišliko, tačiau jūros dugne buvo rasti keraminiai indai, kuriuose, kas įdomiausia, kai kuriuose vis dar yra likę to, kas juose buvo laikoma.
Laivą radę archeologai teigia, kad jo ilgis buvo apie 10 m ir kad tai buvo prekybinis laivas, gabenęs krovinius per Viduržemio jūrą.
„Šis radinys – tarsi laiko kapsulė jūros dugne“, – sako prof. Hakanas Önizas iš Turkijos Akdenizo universiteto, vadovavęs Viduržemio jūros archeologijos asociacijos ekspedicijai.
Susiję straipsniai
Radinys yra netoli Kekovos salos kranto Antalijoje, Turkijoje. Objektai išsibarstę po povandeninį šlaitą, vos 30 m gylyje.
Buvo rasti trys dideli akmeniniai inkarai, taip pat daugiau nei 30 keraminių amforų. Bet kadangi neišliko nė vieno laivo medinio elemento, tokios metodikos kaip radiokarboninis datavimo – kuriuo matuojamas anglies izotopai organinėse medžiagose – laivo datavimui negalėjo būti panaudotas.
Vietoj to archeologai ištyrė amforų formą. Kadangi keramikos stilius laikui bėgant keitėsi, skirtingi stiliai siejami su konkrečiais laikotarpiais.
Kekovos keramika yra savita: ji turi dvi rankenas, iškilumą viduryje ir plokščią pagrindą. H. Önizas teigė, kad šis dizainas atitinka kitų Egipte ir Artimuosiuose Rytuose iškastų amforų, kurių amžius, kaip žinoma, siekia 4400–4700 metų, bruožus. „Palyginus dekoravimo technikas… galime tvirtai teigti, kad mūsų laivo nuolaužos yra iš ankstyvojo bronzos amžiaus. Tai 100 proc. tikra“, – teigė archeologas.
Ekspedicijos narai iškėlė amforas į paviršių, kur jie dabar yra kruopščiai restauruojami ir konservuojami po tiek tūkstančių metų, praleistų po vandeniu.
Macquarie universiteto Australijoje archeologė dr. Karin Sowada ištyrė iš jūros iškeltas amforas. Kai kurios buvo nesugadintos – ir mokslininkė nustebo pamačiusi, kad jose vis dar buvo klampių, blizgių nuosėdų.
„Pažiūrėjau į vidų ir vos nenualpau. Negalėjau patikėti, kiek [likučių] buvo matyti. Tai nebuvo tik dėmės… daug šios medžiagos vis dar buvo likę“, – sakė ji. Komanda dabar stengiasi tiksliai išsiaiškinti, kas buvo gabenama šiose amforose.
„Tai galėjo būti alyvuogių aliejus, galėjo būti vynas, galėjo būti medžių sakai, – sakė K. Sowada. – Gali būti, kad [likučiai] iš tikrųjų atsirado dėl to, kad amforos buvo naudojami pakartotinai. Juk šios amforos yra milžiniškos – tai ne tokie daiktai, kuriuos tiesiog išsiunti ir daugiau niekada nematai. Žmonės, tikriausiai, atvykę ištuštindavo šias amforas ir galbūt jas naudojo daugelį, daugelį, daugelį metų.“
Laivo nuolaužos ir jo krovinys taip pat atskleidžia senovės pasaulio prekybos ypatumus. Archeologai teigia, kad laivas savo kelionę pradėjo kažkur palei Viduržemio jūros rytinę pakrantę. Manoma, kad laivas gabeno prekes į senovės Troją, buvusią dabartinėje šiaurės vakarų Turkijoje – arba į Kretą, kur gyveno minojiečiai.
Kelionė jūra buvo kupina pavojų, ypač netoli Kekovos salos, kur stiprios srovės ir vėjai pasiglemžė daugybę laivų. Šioje teritorijoje yra šimtai sudužusių laivų, o Viduržemio jūros archeologijos asociacija specializuojasi jų paieškoje ir tyrimuose.
H. Önizas sako, kad nardydamas prie laivo nuolaužų pirmiausia galvoja apie žmonių, susijusių su šiuo laivu, gyvenimus. „Mes esame pirmieji žmonės, kurie po 5000 metų palietė šiuos daiktus. Mes visada galvojame apie jūreivius... amforų gamintojus ir tą žmogų, kuris nešė amforą ant pečių į laivą, bei moteris, kurios laukė savo vyrų, o jie, deja, negalėjo sugrįžti“, – sakė mokslininkas.
Laivo nuolaužos priklauso Turkijos Kultūros ministerijai. Jos ministras Mehmetas Nuri Ersoy’us sakė, kad rastieji artefaktai bus eksponuojami naujajame Viduržemio jūros povandeninės archeologijos muziejuje Antalijoje, kuris atsidarys artimiausiais mėnesiais.
Kekovos radinys dabar užima pirmąją vietą seniausių pasaulio laivų sudužimų sąraše. Anksčiau rekordininkas buvo prie Dokoso salos (pietų Graikijoje) krantų sudužęs laivas, kurios amžius siekia maždaug 4200 metų.
Seniausias žinomas nesuiręs laivo sudužimas, kuriame vis dar išliko medienos, buvo rastas Juodojoje jūroje prie Bulgarijos krantų. Jos amžius siekia maždaug 2400 metų, rašo BBC.
Tyrimas publikuotas žurnale „Journal of Maritime Archaeology“.