Genetiniai mirusiųjų – keturių vyrų, berniuko ir mergaitės – tyrimai atskleidė giminystės ryšius: berniukas buvo vieno iš vyrų sūnus, o kitas vyras – trečio laipsnio giminaitis, galbūt pirmojo laipsnio pusbrolis arba dėdė, nustatė mokslininkai.
Tėvas, giminaitis ir dar vienas vyras mirė nuo sužalojimų aštriais daiktais – galbūt kirviu ar kalaviju. Tačiau nežinoma, kaip mirė kiti trys asmenys, teigia mokslininkai tyrime, kuris buvo paskelbtas žurnale „Journal of Archaeological Science: Reports“.
Viena iš galimybių – kad palaidotieji kape žuvo mūšyje, galbūt su kaimynine bendruomene. Tačiau įtarimai krenta ir ant vikingų: Niekada nepavyks tiksliai sužinoti, ar jie žuvo per antpuolį, tačiau tai lieka viena iš galimybių dėl kapo datavimo ir trijų vyrų patirtų mirtinų sužalojimų, teigė tyrimo bendraautorė, Latvijos universiteto archeologė Elīna Pētersone-Gordina.
Susiję straipsniai
Radiokarboninis datavimas rodo, kad kapas yra IX a. antrosios pusės, kuri laikoma ankstyvuoju vikingų laikotarpiu.
Šis kapas yra vienas iš šimtų kapų Čunkāni-Dreņģeri kapinėse, esančiose netoli Rygos įlankos. Kapinių vieta buvo atrasta 1924 m., ir čia yra kapai žmonių, kurie VII-XI a. (Latvijos geležies amžiuje) buvo palaidoti upės pakrantės terasose.
Daugumoje šio regiono kapų randama tik vieno žmogaus palaikai. Tačiau čia viename kape buvo palaidoti šeši žmonės - ir kaip pranešė mokslininkai, atrodo, kad bent trys iš jų žuvo per smurtinį įvykį.
Keistas palaidojimas
Nepaisant akivaizdžiai smurtinės mirties, grupė buvo palaidota kruopščiai, su tradicinėmis įkapėmis ir laikantis vietinių papročių. Vienintelė moteris buvo palaidota galva į šiaurės vakarus, o visi vyrai buvo išdėstyti eilėje šalia jos, galvomis nukreiptomis į pietryčius – šis skirtumas pastebimas ir kituose to laikotarpio vietiniuose kapuose.
Mokslininkai pabrėžė, kad tai nebuvo masinė kapavietė, kurioje kūnai buvo skubotai sumesti be jokios tvarkos. Vietoj to jie tai laiko daugiaviete kapaviete, kurioje kiekvienas kūnas buvo tinkamai išdėstytas ir palaidotas su tradicinėmis įkapėmis.
Šis kruopštus palaidojimas leidžia manyti, kad mirusieji priklausė gerbiamai grupei, o jų palaidojimas vienoje kapavietėje rodo, kad jie mirė tuo pačiu metu, rašo mokslininkai.
„Jie, greičiausiai, buvo vietiniai gyventojai“, – sako E. Pētersone-Gordina. Genetiniai tyrimai parodė, kad visi mirusieji buvo vietinių baltų kilmės, o laidojimo ypatumai atitiko kitus Čunkāni-Dreņģeri kapinėse rastus palaikus, sakė ji.
IX amžiuje Latvija nepriklausė Skandinavijos vikingų pasauliui, bet čia gyveno vietinių baltų palikuonys, tarp kurių buvo tokios tautos kaip žiemgaliai ir kuršiai, sakė ji. Šeši žmonės, kurių palaikai buvo neseniai ištirti, buvo žiemgaliai – geležies amžiaus tauta, dirbusi dideles ir derlingas šio regiono lygumas.
Tyrėjai pažymėjo, kad tikėtina, jog palaidotieji kape buvo nužudyti plėšikų, o vikingai - labiausiai akivaizdūs įtariamieji. „Atsižvelgiant į laikotarpį, vikingų antpuolis išlieka viena iš galimybių“, – sakė E. Pētersone-Gordina.
Žinoma, kad vikingai ar jų pirmtakai tuo metu lankydavosi Rytų Baltijos regione: pavyzdžiui, 2008 ir 2010 m. Estijos Saremos saloje buvo rasti du skandinaviški laiviniai kapai, datuojami apie 750 m. Šiuose kapuose buvo rasti vyrų palaikai su kovos žaizdomis - o tai rodo, kad jie mirė smurtine mirtimi.
Jokio giminystės ryšio
Nors du vyrai ir berniukas, palaidoti žiemgalių kapavietėje (ir galbūt mergaitė, tačiau iš jos palaikų nepavyko išgauti senovinės DNR), buvo giminės, kiti du vyrai giminystės ryšio neturėjo.
Tai leidžia manyti, kad šie du nesusiję vyrai buvo iš tos pačios bendruomenės ar išplėstinės šeimos kaip ir kitos aukos, o ne iš tos pačios šeimos, tačiau buvo nužudyti per tą patį smurtinį įvykį, rašo tyrėjai.
Kad ir kas tai buvo – reidas ar mūšis – įvykis buvo žiaurus. Žymės ant kaulų rodo, kad vienas vyras patyrė gynybinius pjūvius dilbyje ir rankoje, kitas žuvo nuo smūgio, kuris sulaužė jo žandikaulį, o trečiam buvo beveik nukirsta galva.
Mokslininkai pažymėjo, kad ketvirtasis vyras ir du vaikai galėjo mirti nuo minkštųjų audinių sužalojimų, kurių nebuvo galima identifikuoti iš išlikusių palaikų.
Vilniaus universiteto antropologas ir archeologas Rimantas Jankauskas, kuris nedalyvavo šiame tyrime, palankiai įvertino tyrimą. Nors šie asmenys galėjo mirti dėl smurto savo pačių bendruomenėje arba konflikte su kaimynine bendruomene, taip pat įmanoma, kad jie žuvo per vikingų antpuolį, sako jis.
Be to, tyrimas suteikia naujų įžvalgų apie to meto žiemgalių socialinę organizaciją, įskaitant užuominas apie besiformuojančią aristokratinę struktūrą, kuri atsispindėjo didžiulėje laidojimo ceremonijai skirtoje dėmesyje, portalui „Live Science“ sakė R. Jankauskas.