Kai prieš 30 metų Chrisas Fallowsas ir jo žmona Monique pradėjo kurti menines fotografijas, vaizduojančias kai kuriuos iš žymiausių pasaulio laukinių gyvūnų, jie niekada nebuvo matę kuprotųjų banginių.
„Jie buvo tarsi fantominiai gyvūnai, – pasakoja fotografas. – Kas nors pamatydavo vieną čia, kitą – ten, bet kadangi po pramoninio banginių medžioklės laikotarpio jų populiacija buvo taip smarkiai išsekusi, mes net nesivarginome jų ieškoti.“
Tačiau 2025 m. gruodžio 30 d. rytą padėtis buvo visiškai kitokia. Sėdėdami laive prie Pietų Afrikos vakarinės pakrantės, sutuoktiniai užfiksavo vaizdą, kurio laukė dešimtmečius.
Tai buvo ne vienas kuprotasis banginis, ne 10 ar net 50 – o daugiau nei 300, išnyrančių į paviršių, nardančių, šokinėjančių iš vandens ir į orą purškiančių vandens purslų stulpus – didžiausias kada nors užfiksuotas tokio pobūdžio susibūrimas.
„Tai vienas iš labiausiai pojūčius sužadinančių potyrių, kokių tik galima patirti, – sako Ch. Fallowsas. – Tai absoliučiai nuostabus potyris būti taip arti gyvūno, kurio ilgis siekia 15, 16, 18 metrų, ir matyti jų tiek daug.“
Susiję straipsniai
XIX ir XX amžių pramoninė banginių medžioklė sumažino kuprotųjų banginių populiacijas daugiau nei 95 procentais. 1985 m. įvestas moratoriumas suteikė joms galimybę atsigauti, ir šiandien dauguma populiacijų jau nebelaikomos nykstančiomis – tai retas gamtosaugos sėkmės pavyzdys.
Tačiau vien skaičiai nepaaiškina šių supergrupių atsiradimo. Šie masiniai susibūrimai prasidėjo tik apie 2011 m., praėjus nemažai laiko po to, kai populiacijos jau ėmė atsigauti.
Remiantis žurnale „Marine Mammal Science“ paskelbtu tyrimu, kurį vadovavo Pretorijos universiteto (PAR) mokslininkė Elisa Seyboth, 2015–2022 m. mokslininkai užregistravo 239 tokius susibūrimus. Tyrėja mano, kad tai iš tiesų yra naujas elgesys, o ne tiesiog spraga istoriniuose įrašuose.
„Jei tai būtų istorinis reiškinys, senuose įrašuose ir knygose, net iš banginių medžioklės laikų, tikriausiai rastume duomenų apie milžiniškas grupes, – sako ji, – tačiau to meto įrašai rodo tik 10–15 individų grupes.“
Nuo 2022 m. šių reiškinių stebėjimų dažnumas tik didėjo, o dabar jie pasitaiko beveik ištisus metus.
Šiandien šios supergrupės tapo viena iš įdomiausių jūrų biologijos mįslių. Kadangi mokslininkai ir gamtos fotografai vis dažniau pastebi, dokumentuoja ir tiria šiuos reiškinius, pagaliau pradedama sudėlioti į vieną visumą tai, kas galėtų pritraukti šimtus kuprotųjų banginių.
Vakarėlis, į kurį tėvai nekviečiami
Nors apie banginių supergrupes dar daug kas lieka nežinoma, per palyginti trumpą laiką mokslininkai surinko nemažai informacijos.
Pirmiausia, dabar žinome, kad šiuos susibūrimus sudaro beveik vien tik „jaunimas“. Nors per septynerių metų tyrimo laikotarpį supergrupėse jaunikliai buvo užfiksuoti tik keturis kartus, dauguma individų dar nebuvo visiškai subrendę, reprodukcinio amžiaus suaugusieji.
Be to, šios grupės yra labai nepastovios. Supergrupės nesudaro stabilaus tų pačių individų susibūrimo – jos susidaro, išsiskiria ir vėl susirenka per kelias valandas.
„Tai nereiškia, kad tie 100 banginių liks kartu dienų dienomis, – sako E. Seyboth. – Jie sudaro supergrupę, kuri vėliau susiskirsto į mažesnes grupes, arba netgi galima pamatyti pavienius individus, plaukiančius šioje teritorijoje. Galiausiai kai kurie individai vėl susiburs.“
Wikimedia commons.
Be to, banginiai, atrodo, atplaukia iš kelių skirtingų populiacijų iš įvairių vandenyno dalių, ir šie susibūrimai pradeda šiek tiek priminti nepažįstamųjų susibūrimą, kuriuos pritraukia gausiai nukrautas švediškas stalas.
Tą „švedišką stalą“ greičiausiai užtikrina Benguelos sistema (angl. Benguela upwelling system) – vienas iš produktyviausių vandenyno ruožų Žemėje, kur kiekvieną vasarą iš gelmių palei Pietų Afrikos vakarinę pakrantę į paviršių kyla šaltas, maistinėmis medžiagomis turtingas vanduo.
Dėl to suklesti planktonas ir gausu grobio – įskaitant krevetes, krilį ir smulkias žuvis – ir tai, atrodo, pritraukia banginius iš visų jūrų. O kadangi kiekvienam banginiui per dieną reikia daugiau nei vienos tonos maisto, jo turi būti pakankamai, kad tiek daug banginių galėtų susirinkti vienoje vietoje.
Pasak E. Seyboth, šių supergrupių susidarymą greičiausiai lėmė keli susikirtę veiksniai.
Akivaizdžiausias iš jų – populiacijos atsigavimas. Nuo maždaug 10 000 individų, išlikusių per pramoninės banginių medžioklės piką, pasaulinis kuprotųjų banginių skaičius šiandien atsigavo iki maždaug 80 000. Daugiau banginių reiškia daugiau individų, ieškančių maitinimosi galimybių ir, galbūt, konkuruojančių dėl jų.
Tačiau gali būti ir kita priežastis, dėl kurios jos susiburia tokiais beprecedenčiais kiekiais.
Antarktidoje – tradicinėje Pietų pusrutulio kuprotųjų banginių vasaros maitinimosi vietoje – klimato kaita sukelia jūrų atšilimą, dėl kurio mažėja jūros ledo plotas, nuo kurio krilis priklauso kaip nuo prieglobsčio ir maisto šaltinio.
Žurnale „Global Change Biology“ paskelbtame tyrime nustatyta, kad metais, kai krilio buvo mažai, nėščių kuprotųjų banginių patelių dalis sumažėjo nuo 86 iki vos 29 procentų – tai ryškiai iliustruoja, kaip glaudžiai banginių likimas susijęs su jų grobiu.
Manoma, kad mažėjant krilio tankiui Antarktidoje, banginiai vis dažniau ieško alternatyvių maitinimosi vietų – o Pietų Afrikos vakarinė pakrantė turi ką pasiūlyti.
„Tai galėtų būti susiję su didesniu maisto prieinamumu vakarinėje pakrantėje ir mažesniu krilio kiekiu Antarktidoje, – sako E. Seyboth. – Dėl to jie tyrinėja alternatyvias vietoves ir pasinaudoja ten esančiu maistu.“
Okeanografinės sąlygos, lemiančios didžiųjų grupių susidarymą, dabar yra pakankamai gerai išnagrinėtos. Tyrimai rodo, kad pagrindinis veiksnys yra padidėjusi chlorofilo koncentracija Benguelos srovėje per kelis mėnesius iki banginių pastebėjimo. Tai įvyksta, kai suklesti planktonas – pagrindinis daugelio jūrų gyvūnų, įskaitant krilį, maisto šaltinis.
Atrodo, kad banginiai sudaro supergrupes, kai šis planktono suklestėjimas spėja pritraukti tankius gyvūnų spiečius, atvykstančius maitintis planktonu, taip sukuriant banginiams tikrą „bufetą“.
Wikimedia commons.
Mažiau aišku, ar atplaukusios į šią vietą banginiai maitindamiesi aktyviai bendradarbiauja. Kuprotieji banginiai gerai žinomi dėl maitinimosi „burbulų tinklu“ – sudėtingos technikos, kai banginių grupės neria po grobio būriais ir išpučia burbulų stulpus, kad grobis įstrigtų prie paviršiaus, o tada su plačiai atvertais nasrais šokinėja į viršų.
Naujausi tyrimai apie Kanados kuprotųjų banginių populiacijas atskleidė tvirtų įrodymų, kad šis elgesys kai kuriose banginių bendruomenėse plinta per socialinį mokymąsi – taigi, įmanoma, kad kažkas panašaus vyksta ir prie Pietų Afrikos krantų.
„Praėjusį sezoną, 2025 m. lapkritį, banginiai galbūt dėjo bendras pastangas, kad galėtų maitintis grobiu, – sako E. Seyboth. – Jiems geriau dirbti komandoje, tai leidžia efektyviau pasinaudoti turimu maistu. Tai padėtų paaiškinti didelių grupių susidarymą, nes priešingu atveju jie kovotų dėl maisto. Tam, kad jie būtų taip arti viena kitos maitindamosi, turi būti kokia nors nauda.“
Kas atsitinka, kai šventė baigiasi
Tačiau nepaisant pažangos, pasiektos siekiant suprasti šį reiškinį, lieka esminių klausimų. Vienas iš aktualiausių – kas atsitinka, kai maitinimasis baigiasi.
2025 m. E. Seyboth komanda pažymėjo keletą individų, kad galėtų pradėti stebėti jų judėjimą. Paaiškėjo, kad dauguma jų po pažymėjimo liko toje pačioje teritorijoje. Tačiau vis dar nežinoma, ar banginiai vėliau plaukia į pietus link Antarktidos, lieka palei Afrikos pakrantę ar daro visai ką kita.
„Ar Vakarų pakrantė yra tik užkandinė pakeliui prieš jiems išplaukiant į pietus, ar jos pakanka, kad jie išgyventų visus metus? To mes nežinome“, – sako mokslininkė.
Šią sėkmės istoriją temdo ir tam tikras šešėlis. Nors atsigaunančios banginių populiacijos savaime yra priežastis džiaugtis, tas pats klimato pokytis, kuris mažina Antarkties krilio išteklius, taip pat gali kelti ilgalaikes grėsmes kuprotiesiems banginiams būdais, kurių dar nesuvokiame.
Dar viena problema – susidūrimai su laivais. Tokie didieji uostai kaip Keiptaunas ir Saldanhos įlanka yra įsikūrę Pietų Afrikos vakariniame krante, o juose vykstantis laivybos eismas kelia realią susidūrimo grėsmę šioje teritorijoje gyvenantiems banginiams. Remiantis pasauliniu tvarių jūros produktų sertifikavimo standartu „Friend of the Sea“, krovininiai, kruiziniai ir žvejybos laivai kasmet nužudo mažiausiai 20 000 įvairių rūšių banginių.
„Negalime prarasti vilties, – sako Ch. Fallowsas. – Kuprotųjų banginių skaičiaus didėjimas atspindi žmonių aistrą juos išgelbėti ir valdžių požiūrio pasikeitimą. Jie yra jūrinis pavyzdys to, kas įmanoma, kai suteikiame gamtai atsikvėpti.“
Parengta pagal „BBC Science Focus“.