„Stengiamės kiek galima puoselėti mūsų krašto tarmę, kuri išties tampa labiau rekonstrukcine, muziejine nei gyva, nors yra itin unikali, savita ir labai melodinga“, – interviu „Vakarų ekspresui“ pasakojo šišioniškių tarmės puoselėtoja, lietuvių kalbos mokytoja, renginių vedėja Vaida Galinskienė. Ji yra gimusi, augusi pamario Svencelės gyvenvietėje ir šišioniškių tarmę girdėjusi nuo vaikystės. Mokytoja save vadina šios išskirtinės tarmės perteikėja.
– Kas yra tie paslaptingieji šišioniškiai ir iš kur kilęs šis unikalus tarmės pavadinimas?
– Mokslininkai juos pavadinę yra lietuvininkais, o sinonimas šišioniškiai kilęs nuo žodžio „šiš“, reiškiančio „čia, šičia“. Kadangi tie žmonės gyveno tuometėje Prūsijos karalystėje, Vokietijos imperijoje ir norėjo pabrėžti esantys lietuviai, ne vokiečiai, jie ir sakydavo, jog „esame iš šiš“ (iš čia), vietiniai, senieji krašto žmonės.
Susiję straipsniai
Mano kaimynas Svencelėje, unkulis (dėdė) Jonas dar kitaip sakydavo: „Aš esu būrins (būras, valstietis), o mano žmona yra būrikė (būrė)“.
– Su Šilutės rajone tekančia Šyšos upe nesusiję?
– Ne, nors ir yra toks juokingas posakis: „Nuėjau pri Šyšikes ir grįžau nu Šyšikes“…
– Kur geografiškai skambėjo ir šiandien dar galima išgirsti šią tarmę?
– Istoriškai – Klaipėdos krašte iki pat Smalininkų ir kitapus Nemuno esančiame Karaliaučiaus krašte. O dabar tikrai dar galima šią tarmę išgirsti Svencelėje, Kintų, Juknaičių apylinkėse ir kitur. Deja, Drevernoje, Šilutėje natūraliai kalbančių jau nebėra: tarmė – išmokta. Reikia neužmiršti, kad po Antrojo pasaulinio karo į šį kraštą suvažiavo labai daug dzūkų, žemaičių.
– Kodėl ši tarmė ėmė nykti?
– Po karo apie 90 proc. vietinių žmonių pasitraukė. Daugiau vietinių liko nebent tokiuose „akligatviuose“ kaip mano gimtoji Svencelė: iš vienos pusės – Kuršių marios, iš kitos – miškas. Čia žmonės liko tikėdamiesi, kad karas mažiau juos paveiks.
Taigi, viena vertus, po karo nebeliko vietinių žmonių, kita vertus, pasilikę su ta tarme ir mirė. Jaunimas, vaikai ėmė vartoti bendrinę kalbą. Juk ir mokyklose buvo kalbama bendrine kalba. Pati buvau liudytoja, kaip su dviem omamom (senelėmis) ir tėvais gyvenusi mergaitė iki mokyklos kalbėjo tik šišioniškių tarme.
Kartą į mergaitės kiemą atvažiavo pionieriai rinkti metalo laužo. Ji juos pamatė ir pasakė: „Ir mano bolatis tor tokį kiūkį“. Visi juokėsi, nieko nesupratę. Ji pasakė: „Ir mano broliukas turi tokią striukę“. Vėliau mergaitė baigė mokyklą, ištekėjo už nevietinio, buvo atvažiavusi, bet kalbėjo jau bendrine kalba.
Žinau ir kitą istoriją, kai mergaitei mama net draudė mokykloje kalbėti šišioniškių tarme, kad vaikai nesityčiotų ir neišsiduotų, jog yra vietinė, nes į vietinius žiūrėjo kaip į „vokiečių pakalikus“…
– Kaip ši tarmė susiformavo ir kokios didžiausios kitų kalbų įtakos ją suformavo būtent tokią, kokią turime šiandien?
– Čia – mokslininkų darbo laukas, aš esu tik perteikėja, kuri girdėjo ir kalbėjo šišioniškių tarme nuo vaikystės. Be abejo, žinau, kad yra daug vokiečių kalbos įtakos: pavyzdžiui, šinkis – tai kumpis nuo vokiečių „Schinken“, kėzas – sūris (vok. Käse), plincai – blynai (vok. Plinzen), kafija – kava (vok. Kaffee), šūlė – mokykla (vok. Schule), tantė – teta (vok. Tante), omama – močiutė (vok. Oma), opapa – senelis (vok. Opa) ir t. t.
Paribiuose su Žemaitija jaučiasi ir žemaičių tarmės įtaka, nes kregždę vadino blezdingėle, antį – pyle. Tačiau šišioniškiai blezdinga vadino ir gėlę našlaitę.
– Kokią jūsų gyvenimo dalį šiandien šišioniškių tarmė užima?
– Tai yra jau mano tapatybės dalis. Žinoma, kasdienybėje pasikalbėti su kuo nors šišioniškių tarme nebegaliu, todėl vartoju bendrinę kalbą. Tiesa, kai kurie posakiai liko ir šnekamojoje kalboje: „Nu, ir pasifobeliuokim!“ (liet. „Na, ir paplepėkim!“). Vien tarmiškai kalbu tik tada, kai to reikia scenoje, renginių, edukacijų metu ir pan.
– Jei paprastam skaitytojui reikėtų trimis sakiniais nupiešti šišioniškių tarmės portretą, koks jis būtų?
– Pirmiausia, daug kas pastebi iš vokiečių kalbos perimtą „l“ raidės minkštinimą žodžiuose. Ne tik „l“: sako „žiuvis“. Taip pat būdingas „ie“ ir „uo“ vertimas į atskirus garsus „ė“ ir „o“. Sako „pėns“, „svėsts“, „dona“.
Viena iš labiausiai stebinančių šišioniškių tarmės savybių yra ta, kad šioje tarmėje dažnai nėra vietininko linksnio: sako „Aš gyvenu į Šilutę“.
– Kodėl lietuvininkai taip pyksta, kai juos pavadina žemaičiais?
– Ar jaučiate skirtumą: žemaičiai Eglinskaitę vadintų Eglinskale, o šišioniškiai – Eglinskike? Babikė, Anikė. Mūsų tarmė yra labai švelni, palyginti su grubokai skambančia žemaičių.
Jei šišioniškius vadina žemaičiais, iš jų atima tapatybę. Štai kodėl. Juk ir mes labai blogai jautėmės pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais, kai užsienyje mus vadino ne lietuviais, o žmonėmis „iš Tarybų Sąjungos“.
– Ar tiesa, kad šišioniškių šnektoje beveik nebuvo grubių, piktų žodžių?
– Taip, tiesa. Tai susiję su evangelikų liuteronų tikėjimu, kuris įpareigojo dorai, sąžiningai, pagarbiai bendrauti. Taigi, manau, kad grubiai kalbėti, keiktis neleido pati kultūrinė aplinka, kurioje gyveno lietuvininkai, kurie buvo labai tvarkingi.
Be abejo, žmonės supykdavo, bet ką grubesnio esu girdėjusi, tai „paiks“ (kvailas) ir „puspaikis“ (puskvailis). „Ak, dienas dienas, ta mano Marikė yr tokia paika, kaip septynios paikos vištos“, – taip sakydavo vyras, labai supykęs ant savo išgeriančios žmonos.
Arba toks posakis, kurį atsimenu iš vaikystės: „O tu pabučiuok silkei į tešmenį!“ Jis reiškė: „Ir ką tu man padarysi?“
– Kokie yra patys charakteringiausi kasdienės buities ar bendravimo žodžiai, kuriuos išgirdęs iškart supranti – čia bendrauja lietuvininkas?
– Lietuvininkų tarmės žodžiai: giliukas (laimė), pyvas, pyvukas (alus), šinkis (silpnas alus), delmonas (kišenė), vurškis (dešra), šmanta (grietinė), klopsai (kotletai), kiocis (krepšys), palaunagė (pavakariai), šiporius (laivininkas), šmekioti (ragauti), špylmonas (muzikantas), špylioti (groti), vėluks (vėtrungė), žėglis, žėgliuoti (burė, buriuoti), trukis (traukinys), germolė (morka), germolynė (morkų sriuba), tumpinė (kumštinė pirštinė), adata (virbalas), karnolis (griovys), purtimangas (tualetas), šeirys, šeirukas (našlys), devynakė (nėgė), kvapė (vėgėlė) ir kiti.
Yra buvę ir kuriozinių situacijų, apie kurias girdėjau. Kartą viena senyva moteris atvyko į Šilutės ligoninę ir pasakė jaunai, iš kito krašto atvykusiai gydytojai: „Dikčiom skaud, dikčiom skaud“. Ligoninės darbuotoja nubėgo į kitą kabinetą aiškintis, koks organas yra „dikčiom“. O šis žodis reiškia „labai“.
– Ar šišioniškių tarmė šiandien yra gyvas reiškinys, ar ją jau galime rasti tik knygose bei muziejuose?
– Deja, gyvu reiškiniu jos jau nebepavadinsi. Tarmė yra labiau rekonstruota nei vartojama šnekamojoje kalboje. Gyvųjų šaltinių kasdien vis mažiau. 2012–2014 metais lietuvių kalbininkas doc. Jonas Bukantis (1948–2026) buvo atlikęs tyrimą, kurio metu Klaipėdos ir Šilutės rajonuose registravo lietuvininkų tarme kalbančius žmones, ir jų buvo likę 106. Nuo to laiko praėjo jau 12 metų.
Pati ruošiu vaikus tarmių konkursams: jie išmoksta, tačiau pamėgdžioja. Tai nebėra prigimtinė tarmė, tik tarmės gyvasties pratęsimas ir supažindinimas su tarme. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje veikia lietuvininkų (šišioniškių) tarmės mokyklėlė. Stengiamės puoselėti šią unikalią šnektą.
Tekstas šišioniškių tarme
Jė pi mūsa atvažio svetėlių, mes vėso pėrma pakvėsim į purtimangą, o jau po tam ėr pi stalą. Jė jau bus paludėnis, ta yr keturės stundas po pėtų, ta pasiūlysim pašmekioti smūsų kafijės (a iš cikorijų, a iš kavos pupėlių užtaisytas).
Nai, o pi kafijos padėsim tan, kan patys turim: a glumsį, a kėžą, o gal ėr pyragą šmotuką. Jė jau būsit dėkčiom alkani, surasim ėr špekį su ruginė dona. O jė tas pasirokavims bus šėrdings, ta ėr krūžuką pyvuką pipėlsim ar kūpką meškinės išlėnksim. Nai, o po toki pasižmonėjima ta jau gor tikra acisveikinsim vėni kitėms gerą giliukį velydami.
Vertimas į bendrinę lietuvių kalbą: Jei prie mūsų atvažiuoja svetelių, mes visų pirma pakviesime į tualetą, o jau paskui ir prie stalo. Jei jau bus pavakariai, tai yra ketvirta valanda po pietų, tai pasiūlysim paragauti mūsų kavos (ar iš cikorijų, ar iš kavos pupelių užtaisytos).
Na, o prie kavos padėsime tai, ką patys turime: ar varškės, ar sūrį, o gal ir pyrago gabalėlį. Jei būsit labai alkani, surasim ir lašinių su rugine duona. O jeigu tas pasikalbėjimas bus širdingas (nuoširdus), tai ir puodelį alaus pripilsim ar taurelę meškinės (alkoholinis gėrimas su medumi) išlenksime. Na, o po tokio pasibendravimo tikrai atsisveikinsim vieni kitiems geros laimės linkėdami.