Netrukus po to, kai Europoje išnyko neandertaliečiai, visame žemyne išplito vadinamoji Gravetės kultūra. Archeologinių kasinėjimų metu rasti artefaktai – įskaitant, pavyzdžiui, vadinamąsias Veneros statulėles – rodo, kad Gravetės kultūra truko maždaug nuo 34 000 iki 25 000 metų prieš mūsų erą. Tačiau senovinė DNR buvo išgauta tik iš dviejų dešimčių žmogaus skeletų, datuojamų Gravetės laikotarpiu, todėl klausimai apie šių žmonių kilmę lieka neatsakyti.
Remdamiesi nedideliu anksčiau iššifruotų Gravetės kultūros žmonių genomų skaičiumi, ekspertai manė, kad Vakarų Europos grupės buvo didžiąja dalimi atskirtos nuo Rytų Europos grupių. Tačiau žurnale „Science Advances“ paskelbtame tyrime mokslininkai iššifravo trijų žmonių, gyvenusių Gravetės laikotarpiu dabartinėje Ispanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje, genomus. Jie nustatė, kad vienas asmuo turėjo mišrią genetinę kilmę, liudijančią apie Rytų ir Vakarų genetinius mainus bent prieš 30 000 metų.
„Mūsų tyrimų rezultatai rodo, kad Rytų ir Vakarų Europos populiacijos nebuvo tokios genetiškai izoliuotos, kaip anksčiau manyta“, – teigia pagrindinis tyrimo autorius, Vienos universiteto evoliucinis antropologas Pere Gelabertas.
Susiję straipsniai
Nauja informacija apie mišrią kilmę gauta iš moters, mirusios maždaug prieš 30 000 metų, kurios kaulai buvo rasti Isturitzo urve pietvakarių Prancūzijoje. Isturitzo urvas, kurį iš pradžių naudojo neandertaliečiai, buvo apgyvendintas su pertraukomis maždaug nuo 80 000 iki 10 000 metų prieš mūsų erą. Isturitzo urve taip pat buvo rasti iš žmogaus kaukolių pagaminti puodeliai, kurių amžius datuojamas maždaug nuo 15 000 iki 12 000 metų.
Mokslininkai nustatė, kad Isturitzo urve rastos Gravetės kultūros moters DNR buvo labiausiai panaši į anksčiau žinomus Vakarų Europos genomus, tačiau turėjo įdomų ryšį su Rytų ir Vidurio Europos grupėmis.
Šis genų srauto iš Rytų atradimas yra neįprastas vėlyvajam akmens amžiui, sako mokslininkai. Tai galėtų būti paaiškinama žmonių migracija iš Rytų Europos Gravetės laikotarpiu, kuri galiausiai prisidėjo prie šios Isturitzo protėvių kilmės. Konkrečiai, mokslininkai šį genų srauto „pulsą“ datavo maždaug 31 500–32 500 metų pr. m .e.
Tyrėjai rašo, kad DNR įrodymai patvirtina archeologinę teoriją, jog Isturitzo urvas vėlyvuoju akmens amžiumi dešimtis tūkstančių metų buvo svarbus kultūrinis ir biologinis centras, nes buvo svarbiame koridoriuje tarp kontinentinės Europos ir Pirėnų pusiasalio.
Visi trys naujai iššifruoti Gravetės kultūros žmonių genomai atskleidė artimus biologinius ryšius su Vakarų Europos grupėmis, taip pat genetinius požymius, rodančius, kad jie turėjo tamsią odą, tamsius plaukus ir tamsias akis. Be to, visų jų tėvai nebuvo artimai susiję tarpusavyje – o tai leidžia manyti, kad tos populiacijos galėjo aktyviai vengti giminingų santykių.
„Apskritai, mūsų rezultatai rodo, kad populiacijos struktūra ir genų srautas Vakarų Europoje Gravetės kultūros laikotarpiu buvo sudėtingesni ir dinamiškesni, nei anksčiau manyta“, – rašo mokslininkai.
Parengta pagal „Live Science“.