Archeologai, tyrinėję nedidelę salą Latvijos Indzerio ežere, aptiko įrodymų apie gyvenvietę, kuri neatitinka šio regiono žinomų ežero pakrantės gyvenimo tradicijų. Skirtingai nuo medinių platformų ir ant polių pastatytų statinių, būdingų kitoms senovinėms ežero pakrantės gyvenvietėms, Cepurīte (Kepurytės) saloje tokių statinių liekanų nerasta. Mokslininkai mano, kad tai gali būti kitokia salos apgyvendinimo forma, kelianti naujų klausimų apie tai, kaip bendruomenės gyveno prie Latvijos ežerų per pirmąjį mūsų eros tūkstantmetį.
Šis atradimas buvo padarytas per pirmuosius Latvijos povandeninius archeologinius kasinėjimus, kuriuos atliko Latvijos kultūros akademijos mokslininkai. Kartu su keramika, gyvūnų kaulais ir po ežeru esančiais gyvenvietės sluoksniais, komanda iškėlė kaulinį žeberklą, kurio amžius gali siekti net 11 000 metų. Šis ginklas rodo, kad šioje vietovėje žmonės gyveno tūkstančius metų prieš tai, kai vėlesnieji salos gyventojai čia įkūrė savo gyvenvietę.
Salos gyvenvietėms
Cepurīte sala pirmą kartą atkreipė archeologų dėmesį 1983 m., kai archeologas Māris Atgāzis aptiko senovinės gyvenvietės pėdsakų. Tyrėjai sugrįžo 2025 m. ir nustatė, kad archeologiniai sluoksniai apima visą salą, todėl 2026 m. rugpjūtį buvo pradėti išsamesni tyrimai.
Susiję straipsniai
Naujausių kasinėjimų metu buvo rasta daug keramikos šukių, gyvūnų liekanų ir žmogaus veiklos pėdsakų, kurie driekiasi už dabartinės salos pakrantės ribų. Didžioji dalis keramikos, atrodo, priklauso I mūsų eros tūkstantmečio antrajai pusei ir primena radinius, siejamus su senovinėmis latgalių bendruomenėmis Latvijos Vidžemės regione.
Tačiau ši gyvenvietė vienu svarbiu aspektu skiriasi nuo geriau žinomų šio regiono ežerinių gyvenviečių. Archeologai nerado jokių medinių polių ar atraminių platformų, būdingų toms struktūroms, pėdsakų – nors archeologiniai radiniai rodo, kad saloje ir aplink ją vyko intensyvi žmogaus veikla.
Kasinėjimų vadovas Juris Urtāns mano, kad ši vieta gali būti iki šiol neatpažintas salos gyvenvietės tipas, jungiantis tradicinių sausumos bendruomenių ir ežerinių gyvenviečių bruožus. Tyrėjai dar nenustatė panašios gyvenvietės Vidžemėje, nors norint suprasti jos konstrukcijas ir apgyvendinimą, reikės atlikti tolesnius kasinėjimus.
Pirmieji povandeninės archeologijos kasinėjimai Latvijoje
2026 m. rugpjūčio pradžioje vykdydama lauko tyrimus komanda tyrė Cepurīte salą ir aplink ją esantį ežero dugną. Sausumoje archeologai iškasinėjo 10 kvadratinių metrų plotą ir ištyrė likusią paviršiaus dalį, užfiksavę maždaug pusės metro storio kultūrinį sluoksnį didžiojoje salos dalyje.
Povandeniniai tyrimai atskleidė, kad archeologinė medžiaga pasiskirsčiusi dar plačiau. Narai aptiko keramikos fragmentų, gyvūnų kaulų, suskaldytų akmenų ir akmenų su ugnies pėdsakais net maždaug 12 metrų atstumu nuo salos kranto.
Tarp radinių buvo dideli keraminių indų fragmentai ir keletas gerai išsilaikiusių indų pagrindų dalių. Šie radiniai leidžia manyti, kad su gyvenviete susijusi veikla apėmė ir teritorijas, kurias dabar užima ežeras – nors tyrėjai dar nenustatė, kaip šie daiktai iš pradžių pateko į ežero dugną.
Norėdami išsamiau ištirti šiuos sluoksnius, archeologai atliko nedidelius kasinėjimus 2,5 metro gylyje. Archeologai Agnesė Čakare ir Kaspars Markus Molls dirbo kartu su povandeninio kultūrinio ir istorinio paveldo asociacijos nariais – narais Saulvedisu Vārpiņšu ir Laimnesiu Markūnsu.
Pasak J. Urtāno, šis tyrimas buvo pirmasis povandeninis archeologinis kasinėjimas Latvijoje. Ankstesniuose povandeninio paveldo tyrimuose buvo tiriamos po vandeniu esančios vietovės, tačiau šis projektas leido mokslininkams ištirti archeologinius sluoksnius, esančius tiesiai po ežero dugnu.
Akmens amžiaus žeberklas Povandeninis tyrimas taip pat leido padaryti atradimą iš žymiai ankstesnio laikotarpio: iš kaulo pagamintą žeberklą, matyt, skirtą didesnėms žuvims gaudyti. Jo forma leidžia manyti, kad ji priklauso viduriniam arba vėlyvajam mezolitui, t. y. laikotarpiui, gerokai ankstesniam nei Cepurītes saloje susiformavusi ankstyvųjų viduramžių gyvenvietė.
Remiantis palyginimais su panašiais priešistoriniais įrankiais, J.Urtāns preliminariai datuoja šį ginklą tarp IX ir VI tūkstantmečių prieš mūsų erą. Tai reiškia, kad jo amžius yra nuo 8 000 iki 11 000 metų – nors datavimas tebėra preliminarus ir grindžiamas objekto savybėmis, o ne laboratoriniais tyrimais.
Šis žeberklas liudija apie akmens amžiaus žvejybos veiklą Indzerio ežero apylinkėse, tačiau archeologai įspėja, kad nereikėtų daryti prielaidos, jog jo savininkai gyveno saloje. Priešistorinės bendruomenės galėjo lankytis prie ežero, kad pasinaudotų jo ištekliais, pačias savo gyvenvietes įkurdamos kitur.
Tyrėjai taip pat 2025 m. tyrimo metu rado titnago atplaišą, kuri galėjo būti naudojama kaip grandiklis. Visi šie radiniai kartu rodo, kad žmonės naudojosi ežero aplinka dar gerokai anksčiau, nei atsirado gyvenvietė, susijusi su vėlesniais keramikos radiniais.
Žmogaus veiklos pėdsakai įvairiais laikotarpiais
Archeologiniai tyrimai atskleidė radinius, apimančius kelis skirtingus laikotarpius, todėl svarbu atskirti priešistorinius radinius nuo vėlesnio apgyvendinimo pėdsakų.
2025 m. vykdydami tyrimus, mokslininkai iš ežero dugno iškėlė du nepažeistus molinius indus ir gyvūnų kaulus. Jie taip pat aptiko žmogaus šlaunikaulį, kurio radiokarboninė analizė leido datuoti 578–654 mūsų eros metais – o tai liudija apie žmogaus palaikus, susijusius su šia vietove pirmojo tūkstantmečio antrojoje pusėje.
Ši data iš esmės sutampa su laikotarpiu, kurį rodo didžioji dalis keramikos radinių, nors archeologai dar nenustatė tiesioginio ryšio tarp šio individo ir salos gyventojų. Tolesni tyrimai galėtų padėti išsiaiškinti, ar aplinkinės vandenys buvo naudojami buitinėms, apeiginėms ar kitokioms reikmėms.
Šis atradimas taip pat kelia klausimų apie platesnį gyvenviečių kraštovaizdį. Indzerio ežero krantuose yra keletas senovinių kapinių, tačiau Cepurītes sala atrodo per maža, kad joje būtų galėję apsigyventi visi su tomis kapinėmis susiję žmonės.
Todėl archeologai įtaria, kad aplink ežerą kadaise galėjo būti ir kitų gyvenviečių. Preliminarūs dviejų netoliese esančių salų – Liepu ir Stradu – tyrimai neatskleidė panašių archeologinių radinių – o tai rodo, kad ateityje tyrimai turės būti sutelkti į kitas pakrantės vietas.
Nauja kryptis Latvijos povandeninei archeologijai
Šie kasinėjimai yra platesnės mokslinių tyrimų programos „Vidaus vandenų archeologinis paveldas: salos ir ežerų gyvenvietės Latvijos ežeruose“, kuriai vadovauja Latvijos kultūros akademija, dalis. Projektas vykdomas 2025–2027 m., o Latvijos mokslo taryba jam skyrė 300 000 eurų finansavimą.
Tyrėjai siekia ištirti senovines salų gyvenvietes ir po vandeniu esančius archeologinius kraštovaizdžius, derindami kasinėjimus vietoje su istoriniais ir etnologiniais tyrimais. Indzerio ežeras yra svarbus tyrimo objektas, nes jo archeologiniuose sluoksniuose išlikę žmonių veiklos pėdsakai iš labai skirtingų laikotarpių.
Kitas komandos uždavinys – nustatyti, kaip veikė salos gyvenvietė ir kaip susiformavo jos skirtingi archeologiniai sluoksniai. Papildomi keramikos, organinių liekanų ir architektūrinių įrodymų tyrimai gali padėti nustatyti, ar Cepurīte atstovauja savitai gyvenviečių tradicijai.
Rezultatai taip pat galėtų turėti įtakos būsimiems panašių vietovių tyrimams kitose Latvijos vietose. Išplėsdami kasinėjimus po vandeniu, mokslininkai pradėjo tirti tas archeologinio kraštovaizdžio dalis, kurios liko neprieinamos atliekant įprastus tyrimus iš sausumos, rašo „Arkeonews“.