„DNR sekos tiesiogiai neparodo, kokia kalba žmonės kalbėjo. Tačiau derindami senovės DNR su lingvistiniais ir archeologiniais įrodymais, galime pradėti atsekti, kaip kalbos plito ir keitėsi per tūkstančius metų“, – aiškina Kopenhagos universiteto genetikas Eske Willerslevas.
Dviejuose vienas kitą papildančiuose straipsniuose E. Willerslevas ir jo komanda atseka germanų bei keltų kalbų plitimą senovės Europoje. Abu straipsniai neseniai paskelbti žurnale „Nature“ – čia ir čia.
Pirmiausia mokslininkai nustatė naujas 712 senovės (daugiausia Geležies amžiaus) žmonių iš visos Europos genomų sekas ir jas išanalizavo kartu su 4009 kitomis. Tada, remdamiesi šiais duomenimis, jie atkūrė genetinių grupių migracijos maršrutus, lygindami šiuos judėjimus su kultūriniais pėdsakais – tokiais kaip runų užrašai, keramika, laidojimo ir architektūros stiliais.
Susiję straipsniai
Mokslininkai liko nustebę, nes paaiškėjo, kad žmonės migravo iš Baltijos regiono apylinkių – tikriausiai iš Suomijos ir šiaurės rytų Švedijos – į Daniją ir Švedijos pietus.
„Ši populiacija… yra potencialus veiksnys, lėmęs germanų kalbų grupės atsiradimą Skandinavijoje maždaug 800 metų vėliau, nei tradiciškai manyta“, – rašo mokslininkai. Per maždaug 500 metų šių naujakurių genai visiškai susimaišė su visos Skandinavijos gyventojų populiacija.
„Jau daugiau nei šimtmetį mokslininkai diskutuoja, kada ir iš kur germanų kalbos atkeliavo į Šiaurės Europą. Įdomiausia tai, kad dabar galime tiesiogiai patikrinti kai kurias iš šių hipotezių, – sako pagrindinis straipsnio autorius, genetikas Hugh McColl. – Mes atradome iki šiol nežinotą migraciją, kuri įvyko būtent tuo metu ir toje vietoje, kur, kaip tikėtume, turėjo plisti ankstyviausia germanų kalbos forma.“
Tuomet, maždaug prieš 1650 metų, žmonės iš pietų Skandinavijos pradėjo keltis į šalis, kurias dabar žinome kaip Vokietiją, Lenkiją ir Nyderlandus, kur tuo metu žmonės, tikėtina, kalbėjo keltų kalbomis.
„Archeologai ir lingvistai to nebuvo numatę, tačiau tai padeda paaiškinti keletą kultūrinių ir kalbinių ryšių tarp Skandinavijos ir Britanijos, kurie ilgą laiką glumino tyrėjus“, – sako H. McColl. Maždaug tuo pačiu metu, kai atsirado senovės skandinavų kalba, žmonės taip pat migravo atgal į Skandinaviją.
Tuo tarpu vyraujančios teorijos teigia, kad keltų kalbos atsirado Europos Atlanto vandenyno pakrantėje, tačiau nauji senovės DNR įrodymai tai paneigia.
Geležies amžiuje (maždaug prieš 2500 metų) keltų kalbos buvo vartojamos visame Europos žemyne. Šiandien išliko tik keletas iš šių kalbų, vartojamų atskiruose šiaurės vakarų Atlanto vandenyno pakrantės regionuose. Tai – goidelų kalbos: airių, menksiečų ir škotų gėlų, o taip britų kalbos: valų, kornų ir bretonų.
Atlikdami šį tyrimą, mokslininkai naudojo tuos pačius duomenis, kuriuos naudojo germanų kalbų tyrime, tačiau neįtraukė kai kurių naujesnių genomų ir pridėjo keletą iš vietovių, labiau susijusių su keltų istorija. Nauji duomenys rodo, kad keltų kalbos išplito maždaug prieš 3000 metų, žmonėms migruojant į vakarus iš laidojimo laukų kultūros teritorijos rytinėje Vidurio Europoje į Prancūziją, Didžiąją Britaniją, Airiją, Iberijos pusiasalį ir Italiją.
„Klausimas, iš kur atsirado keltų kalbos, aptarinėjamas jau daugiau nei 100 metų“, – sako lyginamosios kalbotyros specialistas Guusas Kroonenas. – Senovės DNR suteikia mums visiškai naują būdą įvertinti konkuruojančias teorijas ir įneša į diskusiją svarbių naujų įrodymų.“
Parengta pagal „Science Alert“.