Kiekvieną vasarą tūkstančiai šių drugių Jeloustoune skrenda į kalnus, kur pasislepia ir atokiuose plyšiuose, į kuriuos nepatenka saulės šviesa. Kad patektų į kalnus, baltieji strėlinukai įveikia daugybę kilometrų.
Tuose pačiuose kalnuose kasmet renkasi juodieji lokiai ir grizliai – kad pasimaitintų jau minėtais drugiais. Šie lokiai iškasa ir išieško visus plyšius ir tarpeklius ir skaičiuojama, kad per vieną dieną vienas lokys suėda apie 40 000 šių drugių.
Ir nors tokia riebalų dieta nebūtų geriausias dalykas žmonėms, bet yra svarbi lokiams. Viename drugyje yra tiek riebalų, kad jie sudaro net iki pusės kalorijos. Tai reiškia, kad lokys per dieną suvartoja apie 20 000 kalorijų.
Mokslininkė Hillary Robinson praleido keletą vasarų kalnuose aplink Jeloustouno nacionalinį parką, stebėdama ir tyrinėdama drugių beieškančius lokius. Anot H.Robinson, įdomu tai, kad lokiai maitinasi nedideliais atstumais vienas prie kito – ir toleruoja vieni kitus.
Ieškoti drugių dažniausiai atklysta grizliai, tačiau kartais pasitaiko ir juodųjų lokių. H.Robinson prisimena vieną iš jų – juodasis lokys kasė ir ieškojo plyšyje drugių, o šie skrido tarsi iš gausybės rago, tūpė jam ant kūno, ir lokiui beliko juos nusilaižyti nuo savęs.
H.Robinson pamėgino išsiaiškinti, kokį atstumą nuo ūkių, kuriuose gyvena, baltieji strėlinukai nuskrenda. Ši informacija yra itin svarbi miškininkams ir šių lokių išsaugojimu suinteresuotiems asmenims bei organizacijoms. Mat ėmus naikinti šiuos drugius, vietiniai lokiai gali netekti maisto šaltinio - tuo labiau, kad maisto pasirinkimas lokiams vis mažėja.
Be to, kadangi šie lokiai ieško drugių aukštai kalnuose ir ten praleidžia daug laiko, jie nepridaro bėdų miškuose ar slėniuose.
H. Robinson sako, kad jei šie lokiai kiekvieną vasarą bent po vieną mėnesį praleidžia aukštai kalnuose misdami baltaisiais strėlinukais, jie gali apsirūpinti puse savo metinių suvartojamo maisto atsargų, reikalingų žiemos miegui.
