Kaip vaizduojama karalienės Nefertitės biuste, senovės Egipto moterys turėjo arkos formos antakius, patamsintus pudra, pagaminta iš mineralų. Graikų istorikas Herodotas aprašė, jog namuose nudvėsus katei, visi namų gyventojai nusiskusdavo antakius, taip gedėdami namų augintinio. O kai nudvėsdavo šuo, namų gyventojai nusiskusdavo plikai visą kūną – tame tarpe ir galvą.
Senovės graikai vertino natūralumą, todėl moterys antakių dažniausiai neliesdavo, tik šiek tiek patamsindavo. Tiek senovės Graikijoje, tiek Romoje susilieję antakiai buvo laikomi gražiais ir demonstruodavo, kad moteris yra protinga ir geidžiama. Jeigu moterys neturėdavo susiliejusių antakių, juos paprasčiausiai sukurdavo, tarpą tarp antakių nudažydamos juodais dažais.
Viduramžiais kakta buvo laikoma svarbiausiu veido bruožu, todėl moterys nusiskusdavo tiek antakius, tiek blakstienas, kad paryškintų kaktą. Vėliau XV amžiuje karalienės Elžbietos rausvi plaukai įkvėpė daugelį moterų tiek plaukus, tiek antakius dažyti rausva spalva.
Viktorijos eroje besidažančios ir antakius ryškinančios moterys buvo smerkiamos ir laikomos laisvo elgesio. Dėl šios priežasties moterys antakius palikdavo vešlius ir neprižiūrėtus.
XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje į madą atėjo itin ploni antakiai, kurie būdavo išgaunami išpešiojant didžiąją dalį turimų antakių plaukų. Ši tendencija buvo įkvėpta Holivudo filmų.
Šeštajame dešimtmetyje antakiai imti ryškinti pieštukais, kad būtų išgautas ryškesnis atspalvis, o patys antakiai buvo vešlesni ir storesni.
Septintajame dešimtmetyje žymioji italų aktorė Sophia Loren sukūrė naują tendenciją – visiškai nusiskusti antakius ir nupiešti naujus pieštuku.
Vėliau mados keitėsi – buvo populiarūs tiek vešlūs ir stori, tiek itin ploni antakiai. Tai tik rodo, kad kaip ir visos mados, antakių mados sukasi ratu.
Parengta pagal stylecaster.com
