Javos salų Ijen ugnikalnis nušviečia naktį savo elektrinės spalvos liepsnomis ir lava, kurią supa vieno kilometro pločio mėlynos spalvos ežeras, identifikuojamas kaip didžiausias pasaulyje sieros rūgšties ežeras krateryje. Dėl sieros rūgšties koncentracijos šio ežero pH yra 0,5.
Ijen ugnikalnis yra Bondowoso regione, rytinėje Indonezijos dalyje. Kai lava pasiekia paviršių, rūgštis reaguoja su oru, ir iš to atsiranda mėlynos spalvos lavos upės. Šį kraterį vietiniai vadina „Gunung Merapi“, o tai išvertus iš jų kalbos reiškia „Ugnies kalnas“. Išsiveržus lavai, liepsnos nesiliauja degusios 24 valandas, tačiau geriausiai matomos sutemus.
Ugnikalnio liepsnos pakyla net į 5 metrų aukštį. Kai kurios dujos dėl didelės koncentracijos kondensuojasi į skystį ir vis tiek nepaliauja degti. Vietiniai tokį įvykį vadina „mėlynąja ugnimi“.
Stratougnikalniai yra kūgio formos ugnikalniai, susiformavę iš daugybės sukietėjusios lavos, pelenų, tefros ir pemzos sluoksnių. Jie atpažįstami pagal jų statų profilį bei sprogstančius išsiveržimus. Kai kurie stratougnikalniai turi suirusius kraterius, vadinamus kalderomis.
Ugnikalnis išmeta vandenilio chlorido dujas, kurios reaguoja su Kawah Ijen ežero vandeniu. Ežere taip pat randama daug druskos rūgšties ir daug nuodingų dujų, o jo diametras siekia 722 metrus. Ežeras taip pat įteka į Banyupahit upę.
Šis ugnikalnis taip pat yra naudojamas vienos kasybos kompanijos rūgštims išgauti. Darbininkai naudoja vėdinamą kanalo sistemą, taip išvengdami pavojingų rūgščių dujų. Vėliau kompanija skaido užšaldytas rūgštis į gabalus ir juos pardavinėja.
Toks darbas yra neabejotinai pavojingas kalnakasiams - kadangi ilgas buvimas šalia rūgščių dujų kelia pavojų sveikatai. Darbininkai saugosi nuo šių pavojų dirbami veidus apsimuturiuodami šlapiais medžiagos gabalais.
