Gyvatės yra nuodingos ir visuomet tokios buvo – net ir primatų evoliucijos metu. Dėl šios priežasties, pagal gyvačių aptikimo teoriją, žmonės yra tiesiog užprogramuoti jų dairytis.
Taigi, 2014 metų pabaigoje mokslininkai nusprendė patikrinti šią teoriją. Jie nusprendė palyginti, kaip žmonės greitai pastebi gyvates, ir kaip greitai – vorus.
Pasirodo, žmonės neįtikėtinai gerai ir greitai pastebi gyvates, net ir kai jiems sunku jas pastebėti, pavyzdžiui, kai jos yra užsimaskavusios arba kai jas matyti galime tik akies krašteliu.
Portugalų ir švedų mokslininkai prisiminė Charlesą Darwiną ir 1872 metais jo paskelbtą eksperimentą su gyvatėmis ir jo paties baime šiems padarams. Jis stovėjo priešais zoologijos sode esantį stiklą, už kurio buvo šnypščioji Afrikos margė ir prižadėjo nesitraukti nuo stiklo, net jei ši gyvatė jį išgąsdins.
Tačiau C.Darwinas nesugebėjo išlikti ramus ir vos tik gyvatė puldavo, jis atsitraukdavo nuo stiklo per kelis metrus. Jis tuomet rašė, kad baimė gyvatėms yra natūrali žmogaus reakcija.
Kaip nurodo naujojo tyrimo autoriai, kasmet nuo gyvačių įkandimų miršta daugiau žmonių, negu nuo tropinių ligų, tokių kaip dengės karštinė, cholera, leišmaniozė, japoniškas encefalitas ar chagų liga.
Žmonės, kurie gerai pastebi gyvates, turi mažesnę tikimybę būti jų nustebintiems ir nukentėti nuo įkandimo, taip pat didesnę tikimybę išgyventi ir perduoti savo genus palikuoniams. Taigi, poreikis pastebėti gyvates tapo vienu pagrindinių žmogaus regėjimo ir smegenų evoliucijos varikliu.
Tačiau ar iš tikrųjų gyvates geriau pastebime nei kitus baisius sutvėrimus? Psichologiniai bandymai rodo, kad žmonės taip pat yra jautrūs vorams ir apibūdina juos kaip itin gąsdinančius. Vorai nėra tokie mirtini kaip gyvatės, jie taip pat ėda vabzdžius, o ne žinduolius.
205 savanoriams mokslininkai rodė nuotraukas, kuriose buvo gyvatės, vorai, grybai, gėlės ir vaisiai. Tyrimo dalyviai turėjo paspausti skirtingus mygtukus, jeigu nuotraukoje pamatydavo gyvatę ar vorą. Atlikus bandymus paaiškėjo, kad dalyviai buvo linkę greičiau pamatyti gyvatę nei ką kita.
Tokios pačios išvados buvo padarytos, kai mokslininkai išbandė dalyvių periferinį matymą. Tyrimo autoriai pastebėjo, kad gyvatės buvo žymiai efektyviau aptinkamos nei vorai, o pastarieji – žymiai efektyviau aptinkami nei grybai. Kai tyrimo dalyviai buvo blaškomi kitomis nuotraukomis, jie galėdavo atitraukti savo žvilgsnį nuo vorų, bet ne nuo gyvačių.
Apibendrinus, gyvatės greičiau ir dažniau patraukdavo žmonių dėmesį negu kiti nuotraukose matomi dalykai. Tokia išvada atitiko gyvačių aptikimo teoriją.
Autoriai teigė, kad jų surinkti duomenys suteikia naują požiūrį į potencialiai unikalų gyvačių vaidmenį formuojant pagrindinius primatų aspektus evoliucijos metu, ypač jų regėjimą.
