Mokslininkų komanda, kuriai vadovavo Kaare Christensen iš Pietų Danijos universiteto, tyrinėjo 1826 Danijoje gyvenančių dvynių, kurių amžius buvo 70 ar daugiau metų, nuotraukas bei kitą informaciją, gautą jiems atliekant fizinius bei pažintinius testus.
Jų fotografijas studijavo 20 geriatrijos slaugių, kurių amžius svyravo nuo 25 iki 46 metų, 10 mokytojų, kurių amžius siekė nuo 22 iki 37 metų, ir 11 moterų, kurių amžius siekė nuo 70 iki 87 metų.
Šie vertintojai vertino dvynių amžių iš nuotraukų. Jie nežinojo net dvynių amžiaus svyravimų, be to, dvynių nuotraukos buvo darytos skirtingomis dienomis.
Taip pat mokslininkai naudojo informaciją apie dvynių mirtis per 7 metų laiko laikotarpį.
Mokslininkams pavyko išsiaiškinti, kad vertintojų suvokiamas amžius yra glaudžiai susijęs su jų ilgaamžiškumu – net ir turint omenyje jų lytį, chronologinį amžių ar aplinką, kurioje jie užaugo.
Suvokiamas amžius, pakoreguotas chronologiniu amžiumi ir lytimi, taip pat koreliavo su fizinėmis ir pažintinėmis funkcijomis bei leukocitų telomeromis – chromosomų galiukais, esančiais ant žmonių baltųjų kraujo kūnelių DNR.
Trumpesnis telomerų ilgis yra siejamas su įvairiomis ligomis, susijusiomis su senėjimu ir gyvenimo būdu, taip pat su mirtingumu.
Kuo didesnis suvokiamo amžiaus skirtumas tarp dvynių, tuo didesnė tikimybė, kad seniau atrodantis dvynys mirs pirmas. Tam įtakos neturi realus amžius, lytis ar dirbtas darbas.
Pagal fotografijas duodamas suvokiamas amžius yra, kaip manoma, puikus senėjimo biožymeklis, kuris gali padėti nuspėti žmonių, kuriems yra 70 ar daugiau metų, gyvenimo trukmę. Tai koreliuoja su svarbiomis organizmo funkcijomis bei su molekulių amžiumi siejamomis charakteristikomis.
