Tačiau nereikėtų to suprasti neteisingai - tai nebuvo kažkoks išgyvenimo žaidimas, kurį laimėjęs nuteistasis išgyvendavo. Tiesiog nusikaltėlis vaidindavo pjesėje tokį personažą, kuris pagal scenarijų turėdavo mirti. Ir tai būdavo ne vaidyba – būdavo nužudomas ne tik personažas, bet ir jį vaidinantis nusikaltėlis, pasmerktas myriop.
Ir tokie spektakliai dažniausiai vykdavo amfiteatre vidurdienį, tai yra iki popietinių kovų. Keletas pavyzdžių:
- 30 – 40 m. pr. Kr. – Sicilijos banditų karalius Seluras buvo užkeltas ant medinės Etnos kalno imitacijos, įrengtos virš narvo, pilno laukinių gyvūnų. Kalno imitacija buvo pagaminta taip, kad davus atitinkamą signalą, jis sugriūtų, Seluras įkristų į laukinių gyvūnų narvą ir ten būtų sudraskytas;
- I amžiaus vidurys – nusikaltėlis, vardu Meniskas, buvo sudegintas, kai vaidino Heraklį.
- I amžiaus pabaiga – vaidindamas Gajų Mucijų Scevolą, nusikaltėlis savo noru įkišo ranką į ugnį. Jeigu jis to nebūtų padaręs, būtų greičiausiai sudegintas gyvas.
- 80 m. po Kr. – nusikaltėlis buvo aprengtas Orfėjumi ir laukiniams gyvūnams grojo lyra. Vėliau šie laukiniai gyvūnai jį sudraskė.
- 80 m. po Kr. – nusikaltėlis Daedelo vardu imitavo skrydį, kurio metu buvo tempiamas ore ištemptu lynu – tačiau prie jo pritvirtinti sparnai neva sulūžo ir jis įkrito pas lokius.
- 80 m. po Kr. – Pasifaję vaidinanti nusikaltėlė buvo pasodinta ant buliaus. Jeigu ji būtų išgyvenusi, ji greičiausiai vis vien būtų nužudyta.
- II amžiaus pabaiga – nusikaltėliai buvo aprengti Ačiu – iškastruotu karaliumi. Manoma, kad jie buvo iškastruoti – o kiti, vaidinę Heraklį, sudeginti.
- II amžiaus pabaiga – moteris krikščionė buvo aprengta kaip Dirsė. Mitologijoje Dirsė buvo pririšta prie buliaus ragų – tad detalizuoti, kaip viskas baigėsi, tikriausiai nereikia.
- 200 m. po Kr. – krikščionių kankinė Perpetua buvo aprengta mitologiniu kostiumu, tačiau ji atsisakė vykdyti paliepimus, todėl buvo surišta ir atvesta į areną nuoga.
Tiesa, visa tai buvo aprašyta ne žurnalistinių reportažų stiliumi, o kaip epigramos, pastabos ar polemika. Tačiau rašytinių šaltinių užtenka, kad galima būtų konstatuoti pirmiau išdėstytus faktus.
Tiesa, kyla klausimas, kaip romėnų pareigūnai priversdavo nusikaltėlius bendradarbiauti ir vaidinti.
Visų pirma, to ne visuomet reikėdavo. Štai Seluras ant kalno imitacijos galėjo būti ir surištas, o įkritus į laukinių gyvūnų narvą minia būtų džiūgavusi, nes Seluras vis vien žuvo. Tas pats pasakytina ir apie surištą moterį arenoje, į kurią buvo įleistas bulius.
Antra, gali būti, kad tam tikrais atvejais nusikaltėlis tikėdavosi, kad bendradarbiaudamas išvengs pačios mirties arba ji bent jau bus lengvesnė. Panašu, kad taip ir buvo su Gajų Mucijų Scevolą vaidinusiu nusikalėliu, kuris įkišęs į ugnį ranką, išvengė sudeginimo. Arba Orfėjų vaidinusiam nusikaltėliui galėjo būti pasakyta, kad jei šis gros ir gyvūnai prie jo nelįs, jis išvengs mirties.
Trečia, bausmės vykdytojai galėjo pasiūlyti nuskausminamųjų, kad nusikaltėlis nejustų tokio didelio skausmo.
Ketvirta, egzistavo tam tikras ryšys tarp budelio ir pasmerktojo, kurie galėjo paprasčiausiai bendradarbiauti siekiant galutinio rezultato – „tinkamos mirties“.
