Pats J.Harrisonas pasakoja, kad pasiekiamo deguonies kiekis riboja vabzdžių kūno dydį – kadangi vabzdžiai kvėpuoja mažyčių vamzdelių, vadinamų trachėjomis, tinklu. Oras patenka į vamzdelius pro mažytes skylutes, esančias vabzdžio pilve, tada – į akliną vabzdžio trachėją. Kadangi didžiausi vabzdžiai turi ilgiausią trachėją, jiems reikia ir daugiausiai deguonies. Tik kai aplinkoje yra pakankamai daug O2, jis gali pasiekti tolimiausius trachėjos kampelius.
Atstumas, kuriuo trachėjoje gali nukeliauti deguonis, priklauso nuo jo koncentracijos ore. Jeigu atmosferinio deguonies kiekį padvigubinsime, jis trachėjoje turėtų nukeliauti dvigubai ilgesnį atstumą. Anot Grahamo ir Dudley, Paleozojaus eroje padidėjus deguonies kiekiui, tapo įmanoma greičiau ir toliau nugabenti deguonį didesnio vabzdžio trachėjoje. Taigi, pati gamta atvėrė deguonies duris Paleozojaus vabzdžiams, leisdama didžiausiems evoliucionuoti.
Kai kurie vabzdžiai gali padidinti deguonies tiekimą mechaniškai jį pumpuodami visu kūnu. Žmones ir kitus stuburinius mažiau veikia atmosferinio deguonies koncentracija, kadangi deguonį išnešioja kraujas, pumpuojamas pro audinius.
