1878 metų vasario 21 dieną išleista telefonų knyga yra laikoma pirmąja telefonų knyga istorijoje. Tačiau iš tiesų ji tebuvo kartono gabalas su telefonus turinčių privačių asmenų pavardėmis ir įmonių pavadinimais.
Faktas, kad Naujajame Heivene (Konektikutas, JAV) telefonus turėjo 50 žmonių, yra susijęs su tuo, kad vos dvejais metais anksčiau netoli šios vietovės ir buvo išrastas pats telefonas – kurį Naujajame Heivene pademonstravo pats jo išradėjas Alexanderis Grahamas Bellas.
George'as Coy, kuris įkūrė telefonų tinklą šiame mieste, 1877 metų balandį pats regėjo kaip A.G. Belllas pristato telefoną. G.Coy pasitelkė vietinę telegrafo kompaniją, kad įkurtų pirmąją telefonų stotį.
1877 metų lapkričio mėnesį G.Coy iš A. G. Bello Naujojo Heiveno ir Middlesekso apygardose gavo leidimą kurti frančizę ir kitus du mėnesius praleido ieškodamas partnerių ir finansinės paramos. 1878 metų sausio 28 dieną Naujojo Heiveno apygardos telefonų kompanija išsinuomotame biure atvėrė verslą su 21 abonentu, kurie už paslaugą kas mėnesį mokėjo po 1,5 JAV dolerio.
Išleidus telefonų knygą, šis skaičius dar labiau padidėjo.
Telefonai ir telefonų knygos sparčiai populiarėjo, todėl 1878 metų lapkričio mėnesį pasirodė telefonų knyga, kuri nebuvo vien tik kartono gabalas. 2008 metais ši knyga aukcione buvo parduota už įspūdingą 170 500 JAV dolerių sumą.
Pirmosios telefonų knygos buvo kitokios, nei šiuolaikinės (kurios savo rutu jau irgi baigia išnykti). Pirmiausia, jose buvo instrukcijos, kaip naudotis telefonu – mat kai žmonės dar tik imdavo naudotis telefonais, jie dažnai sumaišydavo ragelio galus. Be to, sujungus su kitu pašnekovu, žmonės nežinodavo, kaip pradėti pokalbį – todėl A. G. Bello pasiūlymas buvo naudoti žodį „ahoy“.
Kaip jau minėta, pirmoje telefonų knygoje buvo tik telefonų savininkų pavardės – joje nebuvo net telefonų numerių. Nors tai gali nuskambėti keistai, iš tiesų tai buvo logiška – kadangi juos sujungdavo operatorius, ir tik XX amžiuje žmonės pradėjo patys rinkti telefonų numerius.
