Tad kodėl muzika, klausyta paauglystėje, skamba mieliau nei bet kuri kita muzika, kai mes tampama suaugusiais? Pastaraisiais metais psichologai ir neuromokslininkai patvirtino, kad šios dainos turi neproporcingą galią mūsų emocijoms. O mokslininkai atrado įrodymų, kurie rodo, kad mūsų smegenys suriša mus su muzika, kurią girdėjome paauglystėje, žymiai tvirčiau, nei su muzika, kurios klausomės suaugę – ir šis ryšys bėgant metams visiškai nesilpsta. Kitaip tariant, muzikinė nostalgija nėra kultūrinis reiškinys – tai yra neuroninio pobūdžio veiksnys. Ir visiškai nesvarbu, kaip stipriai būna išvystytas mūsų muzikinis skonis – mūsų smegenys tarsi užsikerta ties dainomis, kurios mums patiko jaunystėje.
Tam, kad suprastume, kodėl taip yra, reikėtų pradėti nuo bendrinio smegenų ir muzikos santykio. Kai pirmą kartą išgirstame dainą, ji stimuliuoja mūsų klausos smegenų žievę, o ritmus, melodijas ir harmonijas sujungiame į vieną visumą. Todėl mūsų reakcija priklauso nuo to, koks mūsų santykis su daina. Jei dainą imsite dainuoti ir patys, aktyvuosite premotorinę smegenų žievę, kuri padeda koordinuoti ir planuoti judesius. Jeigu imsite pagal šią muziką šokti, jūsų neuronai sinchronizuosis su muzikos taktu. Jeigu skirsite daug dėmesio žodžiams ir naudojamiems muzikos instrumentams, aktyvuosite parietalinę skiltį (angl. parietal cortex), kuri padeda pakeisti ir išlaikyti dėmesį skirtingiems stimuliantams. Jeigu klausysite dainos, kuri iššaukia asmeninius prisiminimus, bus aktyvuota prefrontalinė smegenų žievė, kuri išlaiko informaciją, svarbią asmeniniam gyvenimui ir santykiams.
Tačiau prisminimai yra beverčia be emocijų, o be narkotikų ir meilės, niekas nesukelia tokios emocinės reakcijos, kaip muzika. Smegenų tyrimai rodo, kad mūsų mėgstamos dainos stimuliuoja smegenų malonumų grandinę, kuri išskiria dopaminą, serotoniną, oksitociną ir kitas medžiagas, kurios priverčia mus pasijusti gerai. Kuo labiau mums patinka daina, tuo labiau mus veikia neurocheminė palaima, užliejanti mūsų smegenis tais pačiais neuromediatoriais, kuriuos iššaukia ir kokainas.
Muzika iššaukia neuroninį aktyvumą visiems žmonėms. Tačiau jauname amžiuje šis neuroninis aktyvumas ne šiaip iššaukiamas, o virsta tiesiog sprogimu. Tarp 12 ir 22 metų amžiaus mūsų smegenyse vyksta greitas neurologinis vystymasis – o muzika, kurią mes mėgstame šiame laikotarpyje, įsirėžia į mūsų smegenis ilgam. Kai sukuriame neuronines sąsajas su daina, taip pat sukuriame stiprius prisiminimų pėdsakus, kurie dėl brendimo hormonų pertekliaus pasikrauna aukštesnėmis emocijomis. Šie hormonai sako mūsų smegenims, kad viskas yra nepaprastai svarbu – ypač dainos, kurios tampa tarsi mūsų paauglystės svajonių garso takeliu.
Jau patys savaime šie neurologiniai sprogimai yra pakankami, kad leistų dainoms įsirėžti į mūsų atmintį ilgam. Tačiau egzistuoja ir kiti veiksniai, kurie padeda dainoms įsirėžti į atmintį visam gyvenimui. Knygos „This Is Your Brain on Muzic: The Science of a Human Obsession“ autorius Danielis Levitinas sako, kad mūsų paauglystėje klausoma muzika yra stipriai persipynusi su mūsų socialiniais išgyvenimais. Jis pažymi, kad paauglystėje mes patys pirmą kartą imame atrasti muziką, dažniausiai per draugus. Mes klausomės šios muzikos, kurią klauso ir jie, tarsi ji būtų ženkliukas, rodantis, kad mes priklausome konkrečiai socialinei grupei. Dėl to muzika susilieja su mūsų tapatybės suvokimu.
Psichologas Petras Janata iš Kalifornijos-Davis universiteto sutinka su socialumo teorija, kuri aiškina, kad mūsų mėgstama muzika įsirėžia į dideles emocijas sukeliančius prisiminimus iš mūsų formavimosi metų. Tačiau jis prideda, kad gali egzistuoti ir dar vienas veiksnys – vadinamasis prisiminimų gumbas. Tai yra reiškinys, kai formuojame ryškesnius prisiminimus jauname amžiuje nei vėliau – o šie prisiminimai išlieka net ir mums senstant. Anot prisiminimų gumbo teorijos, mes visi turime kultūriškai apibrėžtą „gyvenimo scenarijų“, kuris mūsų atmintyje veikia kaip mūsų gyvenimo pasakojimas. Kai prisimename praeitį, dominuojantys prisiminimai turi du bendrus bruožus: jie yra laimingi ir sukasi aplink mūsų 20-uosius gyvenimo metus.
Kodėl prisiminimai iš šio gyvenimo laikotarpio yra tokie ryškūs ir ilgalaikiai? Mokslininkai iš Lydso universiteto 2008 metais pateikė įdomų paaiškinimą: gyvenimo metai su „prisiminimų gumbu“ sutampa su mūsų kaip asmenybės ilgalaikiu susiformavimu. Kitaip tariant, gyvenimo laikotarpis tarp 12 ir 22 metų amžiaus yra laikotarpis, kai tampame savimi. Todėl logiška, kad prisiminimai, prisidedantys prie šio proceso, tampa neįprastai svarbiais visam likusiam gyvenimui. Jie ne tik prisideda prie mūsų asmenybės formavimosi, bet ir tampa asmenybės dalimi.
Muzika šiame procese vaidina du vaidmenis. Pirma, kai kurios dainos tampa prisiminimais pačios savaime – todėl jos įsirėžia į atmintį tarsi priverstinai. Tikriausiai visi vaizdingai prisimename tą jaunystės dainą, kurią niūniuojame iki pat šiol. Antra, šios dainos tampa garso takeliu mūsų tuo metu jaučiamiems jausmams, dėl ko tai tampa svarbiausiais ir reikšmingiausiais metais mūsų gyvenime. Muzika, kuri groja mūsų pirmo bučinio, išleistuvių, pirmo įsimylėjimo metu tarsi susijungia su mūsų atmintimi ir tampa reikšminga jos dalimi. Žvelgdami atgal, suprantame, kad iš tiesų išleistuvės nebuvo jau tokios svarbios – ir nors prisiminimų svarba blėsta, tačiau emocinė sąsaja su muzika lieka.
Šių teorijų loginė išvada ta, kad niekada nemėgsite jokios kitos dainos, kaip mėgstate savo jaunystės muziką. Žinoma, tai gali nuvilti, tačiau ne viskas taip blogai – suaugusiųjų muzikinis skonis nėra silpnesnis – o tiesiog labiau subrendęs, leidžiantis mums vertinti muzikos grožį ir jo kompleksiškumą intelektualiame lygmenyje. Ir nepaisant amžiaus, muzika visuomet leis pabėgti į jaunystę ir ją lydėjusias aistras.
Nostalgija, kuri apima klausantis mūsų jaunystės muzikos, nėra tik trumpalaikis senų laikų prisiminimas – tai neurologinis langas, leidžiantis pažvelgti į laikotarpį, kai mūsų smegenys šokinėdavo iš džiaugsmo, kai tik išgirsdavo mėgstamą muziką. Tie metai jau praėjo – tačiau kaskart išgirdus mylimą dainą, kažkada užplūsdavęs džiaugsmas sugrįžta vėl.
