Vienas iš dažnai pasitaikančių pavyzdžių yra „mano senelė rūkė visą gyvenimą ir mirė sulaukusi 100 metų amžiaus“. Arba „aš prieš vairuodamas išgerdavau po kelis bokalus alaus ir nežuvau kelyje“. Tai yra reiškinio „išgyvenusiojo klaida“ pavyzdžiai. Kitaip tariant, išgyvenusiojo klaida yra veiklos pavojingumo sumenkinimas dėl to, kad jūs tai išgyvenote. Tačiau yra rimta priežastis, dėl kurios negirdite tokių istorijų kaip „prieš vairuodamas visuomet išgerdavau po kelis bokalus alaus ir vieną kartą padariau avariją, kurios metu žuvau“. Akivaizdu, kad taip yra dėl to, kad tokie žmonės jau nebegali to papasakoti – nes yra žuvę.
Tačiau pamirškime niūrius pavyzdžius, o geriau pakalbėkime apie internete sklandančius rečiau pasitaikančius pavyzdžius – apie šalmą ir lėktuvą. Karai yra puiki vieta rasti buvusius arti mirties, bet išgyvenusius, dėl ko tokios istorijos tampa populiariu folkloru.
Pirmojo pasaulinio karo šalmas
Ši istorija nuo pat pradžių skamba abejotinai: pirmojo pasaulinio karo metu generolai sunerimo, kai į ligonines ėmė plūsti daugybė kareivių su galvos sužeidimais. Tuomet manyta, kad problema susijusi su naujais Brodie šalmais, kurie nulemia galvos traumas. Tačiau priežastis, dėl kurios atsirado tiek daug pranešimų apie galvos traumas buvo ta, kad šalmai leido išgyventi daugiau kareivių, kurie ir galėjo papasakoti apie galvos traumas, kurios lėmė, kad jie ne žuvo, o išgyveno.
Lėktuvai
Antrojo pasaulinio karo metu amerikiečiai norėjo sumažinti aukų skaičių oro eskadrilėse. Dauguma lėktuvų grįždavo suvarpyti kulkų. Kulkomis suvarpytos dažniausiai būdavo trys vietos: korpusas, išorinės sparnų dalys ir uodega. Todėl buvo nuspręsta sutvirtinti šias dalis – kas skamba pakankamai logiškai, ar ne?
Tačiau šį atvejį pateikiame kaip „išgyvenusiojo klaidos“ pavyzdį dėl to, kad vieninteliai duomenys apie tai, kaip būdavo suvarpomi lėktuvai, atkeliaudavo iš išgyvenusiųjų apšaudymą. Prieš priimant sprendimą sutvirtinti minėtas lėktuvų dalis, vengrų statistikos specialistas Abrahamas Waldas pažvelgė į duomenis ir suprato, kad argumentuose egzistuoja vienas trūkumas.
Iš esmės kulkų padarytos skylės korpuse, išorinėse sparnų dalyse ir uodegoje parodė štai ką: jeigu kulkomis suvarpytų orlaiviai sugebėdavo sugrįžti išgyvenę, vadinasi šios kulkos lėktuvams nebūdavo jau tokios pavojingos. Jeigu darysime prielaidą, kad kulkos lėktuvo korpuse pasiskirsto tolygiai, tai reiškia, kad negrįžę lėktuvai būdavo pašaunami į kitas vietas, nei nurodytos.
Dėl to mokslininkas pasiūlė sutvirtinti tas lėktuvo dalis, kuriose sugrįžti sugebėjusiuose lėkvuvuose nebūdavo randama kulkų padarytų skylių – kad tokiu būdu būtų padidinta išgyvenimo tikimybė.
