Ilgiausias pasaulyje eksperimentas, kurio pabaigos jo prižiūrėtojas taip ir nesulaukė

Prieš 11 metų baigėsi ilgiausiai pasaulyje trukęs mokslinis eksperimentas – praėjus 8 mėnesiams po to, kai mirė eksperimento prižiūrėtojas, kuris kantriai net penkis dešimtmečius laukė eksperimento atomazgos.

 Bitumo lašėjimo eksperimentas Kvinslendo universitete pritraukė daugelio dėmesį daugiau nei trylikai metų.<br> Wikimedia commons.
 Bitumo lašėjimo eksperimentas Kvinslendo universitete pritraukė daugelio dėmesį daugiau nei trylikai metų.<br> Wikimedia commons.
Tuometinis eksperimento stebėtojas profesorius Johnas Mainstone'as (nuotrauka daryta 1990 m., praėjus dvejiems metams po septintojo kritimo ir 10 metų iki aštuntojo kritimo).<br> Wikimedia commons.
Tuometinis eksperimento stebėtojas profesorius Johnas Mainstone'as (nuotrauka daryta 1990 m., praėjus dvejiems metams po septintojo kritimo ir 10 metų iki aštuntojo kritimo).<br> Wikimedia commons.
 Dabartinis eksperimento prižiūrėtojas Andrew White‘as sako, kad eksperimentas dar galėtų tęstis bent 80 metų.<br> Wikimedia commons.
 Dabartinis eksperimento prižiūrėtojas Andrew White‘as sako, kad eksperimentas dar galėtų tęstis bent 80 metų.<br> Wikimedia commons.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Oct 31, 2021, 9:51 AM

Šis eksperimentas buvo sugalvotas dar praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje, siekiant pademonstruoti studentams, kad objektai, kurie atrodo kieti, gali tekėti kaip skysčiai. Bitumo lašėjimo eksperimentas Kvinslendo universitete patraukė daugelio dėmesį ilgiau nei trylikai metų - visiems buvo smalsu, kada nukris į degutą panašios substancijos lašas.

Bitumas yra pakankamai kieta medžiaga, kad ją būtų galima skaldyti su kūju. Tačiau patalpinus ją į piltuvą, siauro kaklelio sukuriamo slėgio užtenka, kad šis priverstų šią medžiagą tekėti kaip skystį. Tiesa, toks tekėjimas vyksta itin lėtai.

Palyginimui, Australija kasmet dėl žemyninio dreifo pajuda 6 centimetrus į šiaurę. Šio eksperimento metu bitumas judėjo 10 kartų lėčiau nei Australijos žemynas. 2014 metais, praėjus 83 metams nuo eksperimento pradžios, nukrito devintasis bitumo lašas.

Fizikas Johnas Mainstone‘as praleido visus 3 bitumo lašo kritimus, nors prižiūrėjo šį eksperimentą daugiau nei 50 metų.

Kartą J.Mainstone‘as 1977 metais paskyrė visą savaitgalį bitumo stebėjimui, tačiau galiausiai pavargęs išėjo namo ir praleido lašo kritimą, kurisnutiko kitą dieną.

Panašiai nutiko ir 1988 metais: mokslininkas jau žinojo, kad lašas turi netrukus nuvarvėti, tačiau tai įvyko per 5 minutes, kai vyras išėjęs iš kambario pasidaryti arbatos.

2000 metais buvo įrengta vaizdo kamera, nukreipta į bitumą. Nors ir būdamas Anglijoje, profesorius J.Mainstone‘as žinojo, kad lašo kritimą galės stebėti tiesiogiai arba peržiūrėjęs vaizdo įrašą. Tačiau tropinė audra dvidešimčiai minučių buvo nutraukusi elektros energijos tiekimą, o būtent per tą laiką ir nukrito bitumo lašas.

Profesorius J.Mainstone‘as mirė 2013 metų rugpjūčio mėnesį nuo insulto, sulaukęs 78 metų amžiaus. P jau po aštuonių mėnesių nukrito devintas bitumo lašas.

Dabartinis eksperimento prižiūrėtojas Andrew White‘as sako, kad sprendžiant pagal likusio bitumo kiekį, eksperimentas dar galėtų tęstis bent 80 metų. Jo manymu, atsižvelgiant į dabartinius tempus, kitas lašas galėtų nukristi 2027 metais – praėjus 100 metų nuo eksperimento pradžios.

Eksperimentas minimas ir populiariojoje kultūroje – jį savo knygoje „Perfect Skin“ paminėjo ir rašytojas Nickas Earlsas. Jis taip pat įrašytas į Guinnesso rekordų knygą kaip ilgiausiai trunkantis laboratorinis eksperimentas, o 2005 metais laimėjo IgNobelio premiją už tyrimą, kuris pirmiausiai privertė juoktis, o tik po to susimąstyti (ši premija Lietuvoje pravardžiuojama „Šnobelio premija“).

Kvantinės fizikos profesorius A.White‘as, kuris save apibūdina kaip 4 bitumo lašų amžiaus, mano, kad eksperimento patrauklumas slypi medžiagos savybėse, kuri yra kieta kaip akmuo. Jis sako, kad tai sukuria ryšį su geologiniu laiku, kurio mes nepatiriame įprastame gyvenime.

Profesorius sako, kad šiame piltuvėlyje yra bitumo lašas, susiformavęs prieš gimstant jums, jūsų tėvams ar net seneliams.

Eksperimentą 1927 metais pradėjo vykdyti Kvinslendo universiteto fizikos profesorius Thomas Parnellis.

Tarp 1930 ir 1988 metų bitumo lašai krito vidutiniškai kas aštuonerius metus. Profesorius A.White‘as sako, kad lašai ėmė formuotis ir kristi lėčiau tada, kai aštuntajame dešimtmetyje universitete buvo sumontuoti oro kondicionieriai. Dabar lašai krenta didesni ir tik kas 13 ar daugiau metų.

Prieš 100 metų bitumą buvo galima rasti daugelyje namų ūkių, o naudojamas jis buvo neperšlampantiems daiktams padengti, kaip antai laivams ar karstams.

Bitumas yra klampi elastinė medžiaga, o tai reiškia, kad ji gali būti tiek skysto, tiek kieto pavidalo, priklausomai nuo sąlygų.

Mums geriau pažįstama klampi medžiaga yra dantų pasta – ji teka, kai ją veikia slėgis. Tačiau ant dantų šepetėlio ją galima laikyti ir aukštyn kojomis – ji netekės.

Šio eksperimento rezultatas buvo publikuojamas ir moksliniame žurnale. Po septynių lašų mokslininkai paskaičiavo bitumo klampumą ir 1984 metais paskelbė jį leidinyje „European Journal of Physics“ publikuotame straipsnyje. Buvo išsiaiškinta, kad jis yra 230 milijardų kartų klampesnis už vandenį.

Profesorius A.White‘as pripažino, kad eksperimentas nėra itin našus, mat šiuos rezultatus buvo galima gauti ir kitais, greitesniais būdais. Tačiau, anot jo, tikroji eksperimento prasmė yra ta, kad jis žmones priverčia pažvelgti į pasaulį kitokiu būdu.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.