10 dalykų, kurių greičiausiai nežinojote apie Romos gladiatorius

Romos imperijos gladiatoriai – tiek romantika, tiek mitais apipinta profesija. Tačiau jų gyvenimas kai kuriais atžvilgiais buvo net įdomesnis, nei įsivaizduotume. Pateikiame 10 įdomių dalykų apie gladiatorius, kurie buvo vienos kruvinos senovės Romos pramogos teikėjais.

 Romos imperijos gladiatoriai – tiek romantika, tiek mitais apipinta profesija.<br> 123rf iliustr.
 Romos imperijos gladiatoriai – tiek romantika, tiek mitais apipinta profesija.<br> 123rf iliustr.
 Jei gladiatorius būdavo sunkiai sužeidžiamas arba pasiduodamas numesdavo savo ginklą, jo likimas būdavo paliekamas žiūrovams.<br> 123rf iliustr.
 Jei gladiatorius būdavo sunkiai sužeidžiamas arba pasiduodamas numesdavo savo ginklą, jo likimas būdavo paliekamas žiūrovams.<br> 123rf iliustr.
  Istorikai negali tiksliai pasakyti, kad moterys pradėjo kovoti kaip gladiatorės, tačiau I mūsų eros amžiuje jos tapo gana įprastu reginiu žaidynėse.<br> 123rf iliustr.
  Istorikai negali tiksliai pasakyti, kad moterys pradėjo kovoti kaip gladiatorės, tačiau I mūsų eros amžiuje jos tapo gana įprastu reginiu žaidynėse.<br> 123rf iliustr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Nov 27, 2021, 9:19 AM

Ne visi gladiatoriai buvo vergai

Ne visi gladiatoriai į areną būdavo atvedami surakinti grandinėmis. Nors dauguma anktyvųjų kovotojų būdavo vergai ar nusikaltėliai, kapų raižiniai rodo, kad I amžiuje gladiatorių demografija ėmė keistis. Viliojami kovų sukeliamo adrenalino ir žiūrovų ošimo, laisvi vyrai ėmė savanoriškai pasirašinėti sutartis su gladiatorių mokyklomis, tikėdamiesi laimėti pinigų ir šlovės. Šie laisvai samdomi kovotojai dažniausiai būdavo vilties netekę vyrai arba buvę kareiviai, turintys patirties kovose – tačiau kai kurie jų buvo aukštesnės klasės patricijai ir netgi senatoriai, kurie norėjo pademonstruoti savo kovotojų įgūdžius.

Gladiatorių kovos buvo laidotuvių ceremonijos dalis

Daug senovės metraštininkų romėnų gladiatorių kovas apibūdindavo kaip paveldėtas iš etruskų – tačiau dauguma istorikų dabar mano, kad gladiatorių kovos prasidėjo kaip kruvinos apeigos, rengtos turtingų kilimingųjų laidotuvėse. Kai žymūs aristokratai numirdavo, jų šeimos prie velionių kapų surengdavo kovas tarp vergų ir pasmerktų kalinių – kaip makabrišką pagerbimą, skritą paminėti mirusiojo demonstruotas dorybes. Anot romėnų rašytojų Tertulijono ir Festo, romėnai tikėjo, kad žmogaus kraujas padeda išvalyti mirusio žmogaus sielą, todėl šios kovos galėjo būti tarsi žmonių aukų pakaitalas.

Laidotuvių kovų padaugėjo imperiją valdant Julijui Cezariui, kuris rengdavo kovas tarp šimtų gladiatorių, siekdamas pagerbti savo mirusius tėvą ir dukrą. Šie spektakliai tapo itin populiariais, o I a. pr.m.e. pabaigoje valdžios pareigūnai ėmė rengti valstybės remiamas kovas, skirtas masėms.

Gladiatoriai ne visuomet kovodavo iki mirties

Holivudo filmai ir televizijos laidos dažniausiai gladiatorių kovas demonstruoja kaip kruvinas kovas be taisyklių – tačiau iš tiesų dauguma kovų vykdavo laikantis griežtų reglamentų. Varžybose dažniausiai vykdavo vienintelė dvikova tarp dviejų vyrų, kurie būdavo panašaus sudėjimo ir turėdavo panašią patirtį. Dvikovą prižiūrėdavo arbitrai – ir greičiausiai sustabdydavo dvikovą, kai vienas iš dalyvių būdavo sunkiai sužeidžiamas. Varžybos net galėdavo baigtis lygiosiomis, jeigu jos trukdavo ilgai ir žiūrovams tapdavo nuobodu. O retais atvejais kovotojams būdavo leidžiama palikti areną abiems būnant laimėtojais – jeigu jie suteikdavo žiūrovams itin įdomią dvikovą.

Kadangi gladiatorius būdavo brangu išlaikyti, maitinti ir treniruoti, jų rėmėjai nenorėdavo, kad jie beprasmiškai žūtų. Treneriai savo auklėtinius mokydavo sužeisti, bet ne užmušti, o patys kovotojai stengdavosi, kad dvikova nesibaigtų mirtimi. Nepaisant to, gladiatoriaus gyvenimas būdavo žiaurus ir trumpas. Dauguma jų pasiekdavo vos 25 metų amžiaus vidurkį, o istorikai skaičiuoja, kad kas penktas ar kas dešimtas kovotojas užmušdavo savo priešininką.

Žymusis „nykštys žemyn“ greičiausiai nereikšdavo mirties

Jei gladiatorius būdavo sunkiai sužeidžiamas arba pasiduodamas numesdavo savo ginklą, jo likimas būdavo paliekamas žiūrovams. Koliziejuje rengtose varžybose imperatorius turėdavo galutinį žodį, ar kritęs kovotojas mirs, ar gyvens – tačiau arbitrai ir organizatoriai tai dažniausiai palikdavo spręsti žiūrovams. Piešiniai ir filmai dažnai vaizduoja, kaip minia rodo „nykščius žemyn“, kai norima, kad gladiatorius būtų pribaigtas – tačiau tai gali būti ne visai tikslu.

Kai kurie istorikai mano, kad mirties nuosprendis iš tiesų galėjo būti į viršų iškeltas nykštys, o sugniaužtas kumštis su dviem ištiestais pirštais, nykštys žemyn arba mojavimas skepetėle galėdavo būti pasigailėjimo ženklas.

Kad ir koks gestas būdavo rodomas, jį dažniausiai lydėdavo kelių rūšių riksmai – nuo „paleiskite jį“ iki „nužudykite jį“. Jeigu taip norėdavo minia, gladiatoriai savo varžovą nudurdavo smeigdami tarp menčių – arba per kaklą į širdį.

Kovotojai būdavo skirstomi į klases ir rūšis

Kai 80 mūsų eros metais buvo atidarytas Koliziejus, gladiatorių kovos iš laisvųjų dvikovų virto į į gerai organizuotą kruviną sporto šaką. Kovotojai būdavo suskirstomi į klases pagal jų laimėtas dvikovas, įgūdžius ir patirtį, o dauguma specializuodavosi tam tikrame kovos stiliuje bei naudojamuose ginkluose. Dauguma jų buvo „trekai“ ir „murmilonai“, kurie kovojo ginkluoti kalaviju ir skydu – tačiau buvo ir „ekvitų“, kurie atjodavo į areną su žirgu. „Esedariai“ kovodavo iš karo vežimų, o „dimacherai“ kaudavosi dviem kalavijais vienu metu.

Iš populiariųjų gladiatorių rūšių patys neįprasčiausi ko gero būdavo „retiarijai“, kurie būdavo apsiginklavę tik tinklu ir trišakiu – šie kovotojai siekdavo įvilioti savo varžovus į tinklą, kur juos ir pribaigdavo. Tačiau jeigu jiems nepavykdavo, jie likdavo beginkliai.

Itin retai kovodavo prieš gyvūnus

Koliziejus ir kitos romėnų arenos dažnai yra siejamos su žiauriomis gyvūnų medžioklėmis, tačiau gladiatoriai itin retai dalyvaudavo tokiuose renginiuose. Tai būdavo paliekama „venatoriams“ ir „bestiariams“ – specialioms kovotojų rūšims, kurie kovodavo su įvairiausiais gyvūnais, nuo elnių ir stručių iki liūtų, krokodilų, meškų ir net dramblių.

Gyvūnų medžioklės dažniausiai būdavo žaidynių įžanga ir ne taip jau retai šių žaidynių metu būdavo užmušama daugybė gyvūnų. 100 dienų trukusios ceremonijos, kurios metu buvo atidarytas Koliziejus, metu buvo užmušta apie 9000 gyvūnų – o dar 11 000 buvo nužudyta vėliau 123 dienas vykusio festivalio metu. Nors dauguma gyvūnų būdavo be gailesčio užmušami sportiniais tikslais, kiti būdavo dresuojami atlikti triukus arba netgi kovoti vienas prieš kitą. Be to, laukiniai gyvūnai būdavo populiarūs vykdant mirties bausmę. Nuteisti nusikaltėliai ir krikščionys būdavo atiduodami išbadėjusiems šunims, liūtams ir meškoms – kaip pramogos dalis.

Gladiatorėmis buvo ir moterys

Moterys vergės dažnai būdavo pasmerkiamos kovoti arenoje kartu su vyrais, tačiau retais atvejais pasitaikydavo ir savanorių moterų. Istorikai negali tiksliai pasakyti, kad moterys pradėjo kovoti kaip gladiatorės, tačiau I mūsų eros amžiuje jos tapo gana įprastu reginiu žaidynėse.

Į šias moteris kovotojas patriarchalinėje romėnų kultūroje nebuvo žvelgiama rimtai – imperatoriui Domicianui patikdavo, kai moterys kovodavo su neūžaugomis, tačiau kelios moterys yra įrodžiusios savo vertę dvikovose. Marmurinis reljefas iš maždaug II mūsų eros amžiaus vaizduoja kovą tarp dviejų moterų, pavadintų „amazone“ ir „achilėja“ – kurios, kaip rašoma, kovojo iki garbingų lygiųjų.

Moterys taip pat dalyvaudavo gyvūnų medžioklėse – tačiau jų era arenose pasibaigė maždaug II mūsų eros amžiuje, kai imperatorius Septimijus Severas uždraudė jų dalyvavimą žaidynėse.

Gladiatoriai turėjo profsąjungas

Nors dažniausiai jie buvo verčiami dalyvauti „gyvybės ar mirties“ dvikovoje, gladiatoriai vieni į kitus žvelgė kaip į kolegas – o kai kurie netgi įkūrė profsąjungas ar „kolegijas“, su išrinktais lyderiais bei saugančiomis dievybėmis. Kai kovotojas krisdavo kovoje, šios organizacijos pasirūpindavo, kad jų kolega būtų tinkamai palaidotas, o ant kapo būtų išraižyti jo pasiekimai arenoje. Jeigu kritęs gladiatorius turėdavo žmoną ir vaikų, jie gaudavo piniginę kompensaciją.

Keli Romos imperatoriai dalyvavo surežisuotose kovose

Gladiatorių varžybų organizavimas būdavo lengvas būdas imperatoriams pelnyti žmonių simpatijas, tačiau keli jų patys sudalyvavo kovose – tarp tokių buvo Kaligula, Titas ir Hadrianas. Tačiau greičiausiai jie kaudavosi itin prižiūrimomis sąlygomis, ir su priešais, ginkluotais atšipusiais ašmenimis. Vienaakis su ietimi – imperatorius Komodas – dažnai mėgindavo žavėti žiūrovus užmušdamas meškas ir panteras, bet tai darydavo nuo saugiai pakeltos platformos.

Jis taip pat dalyvavo keliose gladiatorių kovose – tačiau įprastai prieš nepatyrusius kovotojus, o kartais net prieš prastai apsiginklavusius ar netgi išsigandusius žiūrovus. Kai imperatorius neabejotinai laimėdavo kovas, jis apdovanodavo save didžiule vieno milijono Romos sestercijų pinigine suma.

Gladiatoriai dažnai tapdavo įžymybėmis

Nors romėnų istorikai šias kovas laikė brutaliomis, gladiatoriai žemesnių klasių tarpe dažniausiai pelnydavo didžiulę šlovę. Jų portretai puošė viešas vietas, vaikai žaisdavo su gladiatorių figūrėlėmis, pagamintomis iš molio, o sėkmingiausi gladiatoriai net reklamuodavo produktus, kaip kad daro šiuolaikiniai sportininkai.

Jie taip pat būdavo populiarūs tarp moterų. Piešinyje Pompėjoje apie vieną kovotoją rašoma, kad jis „gaudo merginas naktį savo tinklu“, o apie kitą kalbama kaip apie „merginų numylėtinį“.

Nemažai moterų dėvėdavo plaukų segtukus bei kitus papuošalus, išmirkytus gladiatorių kraujyje – o kai kurios kremus bei kitas kosmetines priemones sumaišydavo su gladiatorių prakaitu, kurį laikydavo afrodiziaku.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.