Tiesa, jis juo ne skrido, o sklendė. Anot pirmųjų istorinių įrašų, jis pakilo ir sklendė oru, suko ratus ir nusileido toli nuo pakilimo taško, nusileidimo metu susimušdamas uodegikaulį.
Šiaurės Karolinos universiteto profesorė Glaire Anderson žinojo apie A. Firnasą bei įrašus apie jo skrydį. Asocijuota meno istorijos profesorė iš Menų ir mokslo koledžo specializuojasi ankstyvojo/viduramžių islamo mene ir architektūroje. Nors Abbasas ibn Firnas nėra gerai žinomas Vakarų kultūroje, jis nuolat minimas islamo istorijos knygose. Jo pasiekimus yra pripažinusi NASA, o krateris Mėnulyje pavadintas jo vardu.
2013 metais dalyvaudama vakarienėje naujo fakulteto atidarymo proga ir apibūdindama savo tyrimą kolegoms, ji dalijosi mintimis ir svarstė, kaip IX amžiaus skraidymo aparatas galėjo atrodyti.
Jos kolegė, asocijuota dramos meno profesorė ir vietinis dizainerė Jan Chambers pareiškė, kad tam reikalingas kostiumų dizaineris.
Tokiu būdu prasidėjo bendradarbiavimas siekiant atkurti, kaip atrodė pirmasis skraidymo aparatas – o tam reikėjo tiek meno, tiek mokslo žinių. Tikslas buvo dvigubas: sukurti meninę Abbaso ibn Firnaso sklandytuvo su sparnais ir drabužiais interpretaciją, kuri atsispindi to meto istoriją, kultūrą ir technologiją, ir suteikti pretekstą studentams apmąstyti ankstyvųjų skraidymo priemonių problemas, išbandant įmantraus aparato aerodinamines galimybes UNC bendroje matematikos ir jūrų mokslų skysčių laboratorijoje.
Į mokslininkų komandą buvo įtraukta asocijuota matematikos ir biologijos profesorė Laura Miller, kuri tyrinėja skrydžius atlikdama hidrodinamikos tyrimus, asocijuota tyrimų profesorė Julia Kimbell iš Medicinos mokyklos, kuri papildomai tyrinėja biomedicinos inžineriją, o taip pat keli bakalauro laipsnį turintys studentai, įskaitant du studentus iš Matematinės astronomijos ir fizikinių tyrimų srities.
Pagrindinis projekto dalyvių įkvėpimo šaltinis buvo pirmasis įrašas apie A. Firnaso skrydį. Skrydis buvo aprašytas XI amžiaus rankraštyje, kuris buvo atrastas praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, vėliau kuriam laikui prarastas ir vėl išnaujo atrastas XX amžiaus pabaigoje.
G.Anderson rašė, kad šis rankraštis dar nebuvo įtrauktas į aviacijos istorijos mokslinę literatūrą. Su kitais ekspertais mokslininkė išvertė rankraštį įį anglų kalbą.
Darydama šį vertimą ji ir J.Chambers teigia ir įžvelgusi esmines detales – tokias kaip du atskirus sparnus, galinčius išlaikyti nepertraukiamą ir kontroliuojamą skrydį. Sparnai buvo nelankstomi. Abbaso ibn Firnaso drabužis buvo pagamintas iš plunksnų, sutvirtintų šilku. Mačiusius skrydį išradėjo pasirodymas labai išgąsdino.
Turėdama tokią informaciją, J.Chambers ėmėsi darbo. Ji tyrinėjo VIII ir IX amžiaus Islamo artefaktus. Mokslininkė stebėjo, kaip kyla ir sklando grifai bei ereliai – paukščiai, kurie buvo minimi arabiškame rankraštyje.
J.Chambers sako, kad ji su G.Anderson kalbėjo ir apie to meto gyvenimo būdą. Abbasas ibn Firnasas buvo ne tik menininkas, bet ir mokslininkas – būtent todėl jis ir sugebėjo sukurti šiuos mechanizmus. Jam neužteko tiesiog kažko funkcionalaus – jis norėjo įnešti dramos.
Po brėžinių J.Chambers pasinaudojo kompiuterine programa, kad sukurtų 2D atvaizdus. Iš jų biomedicinos inžinerijos studentas Kevinas Simpsonas sukūrė skaitmeninį modelį, kuris galėtų būti atspausdintas 3D spausdintuvu.
L.Miller padėjo studentams, kurie dirbo su aerodinaminiais bandymais. J.Kimbell padėjo su matematine programa, kuriama buvo modeliuojama, kaip galima būtų oro srautus nukreipti tinkama linkme.
Kad visas prietaisas bandymų metu tilptų skysčių laboratorijos vandens tunelyje (taip, sparnų galimybės buvo išbandomos vandens, o ne oro tunelyje), prototipas buvo sukurtas labai mažas: sparnai, pritvirtinti prie manekeno, buvo vos 40 centimetrų pločio. Kaip aiškino L. Miller, oras ir vanduo teka aplink objektus panašiai, jeigu parenkamas tinkamas mastelis. Šiuo atveju greitį yra lengviau išmatuoti vandenyje.
Tuo tarpu absolventė Jesse Hall, kuri dirbo kartu su J.Chambers ir G.Anderson, pasiuvo skraidymo drabužį.
G. Anderson dirba prie knygos apie Abbassą ibn Firnasą bei Kordobos teismą, kurio dalimi jis buvo. Ji norėtų sukurti tikro dydžio (5 metrų sparnų ilgio) J.Chambers dizaino modelį ir skaičuoja, kad jis galėtų kainuoti apie 10 000 dolerių.
Savo projekto pristatyme ji pažymi, kad toks bendradarbiavimas tyrinėja tai, kaip meno ir mokslo sferos praeityje kūrybiškai susikirto – o tai yra pavyzdys, kaip vizualiniai menai ir gamtos mokslai, technologijos, inžinerija ir matematika gali sėkmingai tarpusavyje susikirsti net ir dabartyje.
