Nuostabus, dažnas ir naudingas augalas – kurį kažkodėl vadiname „piktžole“

Dilgėlės sukelia skausmą ir niežėjimą – tad kodėl jas reikėtų mėgti? Tiesą sakant, dėl gana daug priežasčių.

Atsižvelgdami į dilgėlių paplitimą ir naudingumą, žmonės šimtmečius rinko ir augino dilgėles.<br> 123rf nuotr.
Atsižvelgdami į dilgėlių paplitimą ir naudingumą, žmonės šimtmečius rinko ir augino dilgėles.<br> 123rf nuotr.
 Dilgėlės sukelia skausmą ir niežėjimą – tad kodėl jas reikėtų mėgti? Tiesą sakant, dėl gana daug priežasčių.<br> 123rf nuotr.
 Dilgėlės sukelia skausmą ir niežėjimą – tad kodėl jas reikėtų mėgti? Tiesą sakant, dėl gana daug priežasčių.<br> 123rf nuotr.
 Pasak D.Kriegel ir jos kolegų, daugelio šalių virtuvėse dilgėlė jau turi gilias šaknis.<br> 123rf nuotr.
 Pasak D.Kriegel ir jos kolegų, daugelio šalių virtuvėse dilgėlė jau turi gilias šaknis.<br> 123rf nuotr.
 Manoma, kad netrelės evoliuciškai supanašėjo su dilgėlėmis, kad gyvūnai jų vengtų – nors jos ir nedilgina<br> Wikimedia commons.
 Manoma, kad netrelės evoliuciškai supanašėjo su dilgėlėmis, kad gyvūnai jų vengtų – nors jos ir nedilgina<br> Wikimedia commons.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

May 21, 2022, 9:35 AM

Per Pirmąjį pasaulinį karą iš Vokietijos laukų ėmė nykti kaliausės. Priežastis – britų karinis jūrų laivynas pradėjo Europos uostų blokadą, kad Vokietija ir Austrija-Vengrija netektų prekių ir žaliavų, įskaitant medvilnę – todėl kaliausių drabužiai tapo per daug vertingi, kad juos būtų galima palikti trūnyti lauke.

1916 m. Vokietijos drabužių pramonės kontrolę skubiai perėmė valstybė – o privati prekyba dėvėtais drabužiais buvo uždrausta. „Buvo kreipiamasi į vokiečių moterų patriotizmą, kad jos rengtųsi paprastai, „labiau atitinkančiai laikmečio rimčiai“, – pažymima 1918 m. JAV Prekybos departamentui parengtoje prekybos ataskaitoje. Valdžios institucijos nustatė net kojinių normą – dvi poros vienam asmeniui per tris mėnesius. Taip pat įvedė taisyklę dėl maksimalaus suknelės ilgio, rekvizavo senas antklodes, staltieses ir nosinaites – kad jas būtų galima perdirbti.

Tapo aišku, kad medvilninei tekstilei reikėjo rasti alternatyvą – o taip pat aprūpinti ir tranšėjose įsitvirtinusias ginkluotąsias pajėgas. Buvo bandomos kitos medžiagos – pavyzdžiui, mungas (perdirbta vilna), šalutiniai vilnos perdirbimo produktai, linai ir net popierius. Tačiau Vienoje dirbęs mokslininkas Gottfriedas Richteras pasiūlė kai ką geresnio. Prie savo išradimo jis dirbo 15 metų – ir manė, kad tai galėtų išspręsti Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos drabužių bėdas.

Tai buvo augalas, kurio smarkiai pluoštiniai stiebai galėjo būti paverčiami siūlais, savo kokybe prilygstančiais kitoms medžiagoms – pavyzdžiui, linams – ir kuris jau dabar plačiai ir gausiai augo Vidurio ir Rytų Europos miškuose ir pievose.

Pasak G.Richterio, tas stebuklingas augalas buvo paprastoji dilgėlė.

Atsižvelgdamos į mokslininko patarimą, valdžios institucijos investavo milijonus markių ir palei Dunojų prisodino šių „piktžolių“. Buvo pradėti gaminti dilgėlių siūlai. „Dilgėlių pluoštas laikomas geriausiu Vokietijoje atrastu medvilnės pakaitalu. Dabar jis dideliais kiekiais gaminamas karinėms reikmėms“, – konstatavo JAV prekybos departamento ataskaitos autoriai.

Dilgėlės skaudžiai dilgina, tačiau, laimei, jų gynybiniai dygliukai gamybos metu neutralizuojami. Tai suprato dar mūsų protėviai: dilgėlės kaip tekstilė naudojamos šimtmečius. Pastaraisiais dešimtmečiais vokiečių mados dizainerė Gesine Jost dilgėles naudojo viršutiniams drabužiams, paltams ir sijonams siūti, atkreipdama dėmesį į tai, kad šio augalo auginimui reikia mažiau pesticidų ir vandens – palyginus su medvilne. Iš dilgėlių pluošto net buvo sukurtas bikinis. Tiesa, kaip sakė jo kūrėjas Alexas Dearas iš De Montforto universiteto, „jis nėra labai patogus, kai liečiasi prie odos... tai šiek tiek plaukuotas pluoštas“.

Tačiau drabužiai – toli gražu ne vienintelis šio augalo panaudojimo būdas, yra daug kitų. Kiekvienas, kuris yra lietęs mažus dilgėlių spygliukus arba kuriam yra tekę ravėti dilgėles sode, turbūt ne itin jaučia simpatiją šiai erzinančiai skausmingai piktžolei – tačiau dilgėlės vis dėlto nusipelno didesnės pagarbos.

Įvairių dilgėlės (Urtica) atmainų galima rasti visame pasaulyje, jos auga drėgnose, pavėsingose vietose – pavyzdžiui, miškuose, prie upių ar grioviuose prie kelių. Ne visos dilgėlių rūšys dilgina, tačiau labiausiai paplitusi rūšis U.dioca ir nykštukinė U.urens gali sukelti skausmą.

Šios dilgėlės turi mažyčius plaukelius, vadinamus trichomais, kurie iš esmės yra mažos adatėlės, laukiančios, kada galės į prašalaičio odą suleisti savyje saugomą cheminį preparatą. Trichomų viduje yra skysčio, kuriame yra skruzdžių rūgšties, histamino, acetilcholino ir serotonino. Beje, angliškasis dilgėlės pavadinimas kilęs iš anglosaksų kalbos žodžio „noedl“ (adata), o jos mokslinis pavadinimas Urtica reiškia „deginti“.

Laimei, kai augalas verdamas, džiovinamas ar perdirbamas, trichomai sunaikinami.

Atsižvelgdami į dilgėlių paplitimą ir naudingumą, žmonės šimtmečius rinko ir augino šį augalą. Archeologiniai kasinėjimai Jungtinėje Karalystėje rodo, kad dar bronzos amžiuje žmonės naudojo šio augalo porūšį drabužių gamybai – nes suprato, kad iš nesunkiai randamų dilgėlių stiebų galima pagaminti minkštą ir tvirtą audinį.

Per šimtmečius dilgėlė tapo susieta su folkloru ir mitais. Hanso Kristiano Andersono pasakoje „Laukinės gulbės“ princesė, norėdama išgelbėti vienuolika savo brolių, kuriuos piktoji pamotė pavertė gulbėmis, turėjo tyliai (ir skausmingai) numegzti vienuolika dilgėlių marškinių.

Dilgėlės taip pat siejamos su šiaurietiškomis legendomis – konkrečiai su pasakojimais apie germanų-skandinavų perkūnijos dievą Torą ir jo bendražygį ugnies bei apgavysčių dievą Lokį, kuris pasak mito išrado iš dilgėlių siūlų pagamintą žvejybinį tinklą, skirtą lašišoms gaudyti.

Maždaug prieš 2000 metų romėnai valgė šį augalą, naudojo jį mėsos minkštinimui, o intriguojančią istoriją įamžino karalienės Elžbietos I žolininkas, kuris teigė, kad romėnų kareiviai atsivežė dilgėlių sėklų į Jungtinę Karalystę, kad galėtų plakti save dilgėlių stiebus ir lapus, taip paskatindami kraujotaką ir sušildami vėsokame Didžiosios Britanijos klimate. Neaišku, ar šis populiarus pasakojimas yra tikrai teisingas – nes paaiškėjo, kad pagrindinės detalės, pavyzdžiui, vieta kur tariamai buvo sodinamos dilgėlės, nepasitvirtino (ir atrodytų, kad karšta dilgėlių sriuba būtų protingesnis pasirinkimas norint sušilti), tačiau galbūt tai romėnams padėdavo atitraukti dėmesį nuo bėdų.

Taip pat yra pasakojimų apie tai, kad Amerikos indėnai tyčia dilgėles dėdavosi ant kūno per apeigas, norėdami išlikti budrūs per visą naktį trunkantį ritualinį budėjimą bei norėdami numalšinti sąnarių skausmus.

Ir pastarasis teiginys yra tikrai pagrįstas. 2000 m. mokslininkai atliko nedidelį, bet gerai suplanuotą tyrimą, kad patikrintų teiginius apie dilgėlių skausmą malšinančias savybes. Akivaizdu, kad dilgėlės sukelia skausmą – tačiau mokslininkai nustatė, kad žmonės, kenčiantys nuo nykščio ar rodomojo piršto artrito, dažniau teigė, kad po nusidilginimo jiems palengvėdavo – palyginus su grupe žmonių, kurie naudojo panašios išvaizdos lapus, bet ne dilgėlių. Vis dėlto mokslininkai nepataria savarankiškai naudoti dilgėles be gydytojo konsultacijos: kai kuriems žmonėms šis augalas gali sukelti sunkias alergines reakcijas.

Tačiau ir tai dar ne viskas, ką gali pasiūlyti dilgėlė. 2018 m. Lodzės technologijos universiteto (Lenkija) mokslininkai Dorota Kregiel, Ewelina Pawlikowska ir Hubertas Antolakofas parengė mokslinį straipsnį, kurioje apžvelgė dar daugiau dilgėlių teikiamos naudos. Jie daro išvadą, kad ši „piktžolė“ yra „paprastas augalas, turintis nepaprastų savybių“ – ir iš esmės yra nepakankamai įvertintas.

Pirmiausia, rašo mokslininkai, dilgėlės daug prisideda prie aplinkos, kurioje auga, gerinimo. Jos gali pagerinti pertręštą dirvožemį ir jame sumažinti sunkiųjų metalų kiekį. Be to, jos skatina biologinę įvairovę – nes padeda išgyventi įvairioms vabzdžių rūšims (pavyzdžiui, drugiui admirolui ir dilgėlinukui), o jei būtų auginamos komerciniais tikslais, galėtų būti anglies dioksido absorbentu.

Be to, dilgėlės pasižymi puikiomis maistinėmis savybėmis: jose esantis geležies kiekis gali prilygti špinatams ar lapiniams kopūstams. Be to, jos yra cinko, geležies ir magnio šaltinis, jose yra daugiau baltymų, nei daugelyje kitų žaliųjų daržovių.

Pasak D.Kriegel ir jos kolegų, daugelio šalių virtuvėse šis augalas jau turi gilias šaknis: pavyzdžiui, Sakartvele virtos dilgėlės su graikiniais riešutais yra įprastas patiekalas, o lietuviai ir rumunai iš jaunų dilgėlių gamina rūgščią sriubą. Jungtinėje Karalystėje dilgėlių lapai naudojami Kornvalio sūrio gamyboje: dilgėlės pakeičia jo paviršiaus rūgštingumą ir daro įtaką varškės brandinimui. Iš dilgėlių taip pat galima kepti duoną – įmaišant lapus arba sumalant juos į miltus (vis dėlto D.Kriegel ir kolegos pabrėžia, kad dilgėles prieš vartojimą visada reikia tinkamai paruošti, kad būtų išvengta alerginių reakcijų).

Galiausiai dilgėlės gali būti naudojamos ir medicinoje. Daugeliui teiginių apie vaistažolių naudą trūksta mokslinių įrodymų, todėl jos gali būti naudingiausios savo placebo poveikiu – tačiau buvo atlikta ir keletas tyrimų, kurie nulėmė intriguojančius rezultatus. Pavyzdžiui, maisto papildas, kurio sudėtyje yra dilgėlių, gali palengvinti šlapimo takų infekcijos ir padidėjusios prostatos simptomus. Taip pat teigiama, kad dilgėlės gali padėti gydyti šienligės simptomus – tačiau šiuo atveju įrodymai yra šiek tiek abejotini.

Taigi, kodėl dilgėlės dar neauginamos ir nepardavinėjamos plačiau – arba kodėl joms neleidžiama augti soduose kaip augalams, turintiems papildomų gerųjų savybių?

Kol kas šį augalą dažniau galima pamatyti laukinėje gamtoje, nei auginamą sode. Iš dalies dėl to, kad ūkininkams brangiai kainuoja derliaus apdirbimas: stiebus ir lapus reikia išdžiovinti, o tai gali būti brangu. Vis dėlto, jei dilgėlių paklausa vartotojams padidėtų – kaip maisto produkto, vaisto ar tekstilės gaminio – tai galėtų pakeisti ekonominę situaciją.

Tačiau nėra jokios priežasties neleisti joms augti kitur. Beje, laukinės dilgėlės savo švelniais žiedais ir išskirtiniais smailiais lapais labai panašios į kitą, nesusijusią augalų grupę – netreles (Lamium gentis), kurios yra populiari sodo puošmena. Beje, manoma, kad netrelės evoliuciškai supanašėjo su dilgėlėmis, kad gyvūnai jų vengtų – nors jos ir nedilgina.

Tad kas žino, gal po 10 metų dilgėlės bus populiarios kai kuriuose kruopščiausiai prižiūrimuose soduose – ar net ir jūsų garderobe?

Parengta pagal „New Scientist“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.