Atsakymas priklauso nuo poros dalykų: kaip palydovai formuojasi ir kiek jų gali skrieti ilgą laiką nekintančiose orbitose. Į antrąjį klausimą mokslininkai nusprendė atsakyti, remdamiesi teoriniais modeliais.
Orbitų stabilumas yra jau kelis šimtmečius tyrinėjamas klausimas. Dažniausiai jis taikomas kalbant apie planetines sistemas – štai į Saulės sistemą įtalpinti daugiau planetų nelabai įmanoma, nes jų tarpusavio sąveikos kurią nors destabilizuotų. Panašūs skaičiavimai gali duoti atsakymų ir apie palydovų sistemas, tačiau čia reikia įtraukti ir žvaigždės poveikį.
Atlikę tokius skaičiavimus, mokslininkai nustatė, kad aplink Žemę maksimaliai galėtų tilpti 6–8 Cereros, 3–5 Plutonai arba 2–4 Mėnuliai. Cerera – mažiausias iš tirtųjų objektų, tad nekeista, kad jų tilptų daugiau. Kuo palydovai masyvesni, tuo stipresnės jų tarpusavio sąveikos, kurios gali ištampyti orbitas ir kurį nors objektą išmesti lauk iš sistemos.
Tokius skaičiavimus skatina ne tik smalsumas, bet ir bandymas suprasti, kokios gali būti egzoplanetų sistemos. Nors kol kas žinome tik du egzomėnulius, ir tų pačių egzistavimas nėra griežtai patvirtintas, ateityje jų rasime vis daugiau.
Dauguma palydovų, kaip ir Saulės sistemoje, turėtų suktis aplink planetas-milžines, kurių gravitacija stabilizuoja orbitas. Tačiau uolinė planeta, turinti daug palydovų, galėtų pasižymėti kitokiu klimatu, nei turinti tik vieną ar nei vieno, o tai gali turėti įtakos ir jos tinkamumui gyvybei.
Tyrimo rezultatai skelbiami „arXiv“.
