Antarktidą sudėtingiausia kartografuoti iš visų žemynų, nes beveik visą jos sausumos paviršių ir net didžiąją dalį aplink esančio jūros dugno dengia amžinas ledo sluoksnis, kuriame yra 70 proc. viso pasaulio gėlo vandens atsargų. Vidutinis ledo storis siekia 1,9 km, todėl norint sudaryti žemėlapį, reikia ne tik teodolito ir tolimačio.
Iš tikrųjų BAS teigia, kad, norėdama užbaigti vadinamąjį „Bedmap3“, ji turėjo panaudoti šešis dešimtmečius kauptus rodmenis, surinktus naudojant orlaivius, palydovus, laivus ir šunų kinkinius, matuojant radarais, sonarais ir gravitacinėmis anomalijomis, taip pat pritaikant sudėtingus kompiuterinius modelius.
Tai trečiasis toks žemėlapis, kurį nuo 2001 m. sukūrė BAS ir tarptautinių mokslininkų komanda. Jo tikslas – „nuvalyti“ 27 mln. km3 ledo dangą ir atskleisti po ja esančias uolienas.
Susiję straipsniai
Rezultatas – naujas, daug išsamesnis nei bet kuris ankstesnis žemyno žemėlapis. Aptikta aukščiausių Antarktidos kalnų ir giliausių kanjonų, taip pat vietų, kur ledas grimzta į 4757 m gylį.
BAS teigimu, tuo siekiama ne tik kartografinio išbaigtumo. Jis taip pat stipriai nušviečia Antarktidos mechaniką – ypač tai, kaip ledynai juda jos paviršiumi ir kaip požeminės šilto vandens upės veikia ledą – o tai gali turėti pasaulinių pasekmių.
„Tai pagrindinė informacija, kuria grindžiami kompiuteriniai modeliai, kuriais naudojamės tirdami, kaip kylant temperatūrai ledas judės per žemyną, – sakė BAS glaciologas ir pagrindinis tyrimo autorius daktaras Hamishas Pritchardas. – Įsivaizduokite, kad ant akmeninio pyrago pilame sirupą – visi grumstai, visi iškilimai lemia, kur sirupas patenka ir kaip greitai. Taip yra ir Antarktidoje: kai kurie gūbriai sulaikys judantį ledą, o įdubimai ir lygios dalys yra tos vietos, kur tas ledas gali paspartėti.“
Vienas įdomus šio uolienų žemėlapio aspektas yra tas, kad jo tikslumas priklauso nuo to, ar yra ledo. Jei jo neliks, viskas pasikeis. Pirma, vanduo iš ledo turėtų kažkur nutekėti, todėl pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 58 m.
Dar keista, kad ledo kepurė sveria net 24,759 kvadrilijono tonų. Paėmus šį kiekį, visas žemynas pakiltų kaip spyruoklė, išstumdamas jį iš vandenyno taip, kaip Europa, Šiaurės Amerika ir Azija iškilo maždaug 12 000 metų nuo paskutinio ledynmečio pabaigos.
Štai kodėl tokie terminai kaip vidutinis jūros lygis nėra tokie paprasti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio – ir jie labai erzina okeanografus ir geodezininkus, rašo „New Atlas“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Scientific Data“.