Seniausio Žemės ežero rinkimuose yra aiškus nugalėtojas: Baikalo ežeras pietryčių Sibire. Pasak Minesotos universiteto (JAV) biologinės limnologijos (mokslas apie vidaus vandens telkinius) docento Tedo Ozersky, mokslininkai apskaičiavo, kad šiam milžiniškam gėlo vandens telkiniui yra 25 mln. metų. Antras seniausias ežeras Žemėje yra Issyk-Kul ežeras Kirgizijoje, susiformavęs maždaug prieš 20 mln. metų.
Baikalo ežero plotas – 31 700 kvadratinių kilometrų, taigi jis yra septintas pagal dydį ežeras Žemėje. Tai ne tik seniausias, bet ir giliausias ežeras pasaulyje – apie 1,6 km.
Tačiau tai – tik vandens gylis. „Tikrasis baseinas yra daug gilesnis“, – sako T. Ozersky, turėdamas omenyje 5–7 km nuosėdų dugne. Baikalo ežero atveju, kur yra kilometrai nuosėdų, tyrėjai naudoja seisminius tyrimus, kad įvertintų vidutinį nuosėdų susidarymo greitį, pasakoja mokslininkas.
Šios nuosėdos yra labai svarbios ežero datavimui. Mokslininkai ežero amžių matuoja izotopiniu datavimu. Šiuo metodu matuojamas radioaktyviųjų izotopų santykis. Šiuo atveju limnologai analizuoja ežero nuosėdas, ieškodami radioaktyvių cezio, švino ir anglies versijų. Ši analizė parodo, kokio senumo yra skirtingi nuosėdų sluoksniai ir kaip greitai tos nuosėdos kaupiasi, aiškina T. Ozersky.
Suprasdami ežerų formavimąsi – ypač Baikalo ežero formavimąsi – mokslininkai gali geriau suprasti, kaip jis išsilaikė milijonus metų. Daugelis ežerų susiformuoja kaip ledynų dariniai teigia Minesotos mokslo muziejaus (JAV) vyresnysis mokslininkas, vandens tyrimų ir kolekcijų direktorius Markas Edlundas. Ledynai kraštovaizdyje išgraužia kišenę ir nusodina ledo gabalus, kurie ilgainiui ištirpsta ir užpildo įdubą. „Tačiau iš esmės tai labai trumpalaikės sistemos“, – sako M. Edlundas.
Kita vertus, Baikalo ežeras yra plyšinis ežeras. Plyšiniai ežerai susidaro, kai dvi žemyninės plokštės pradeda tolti viena nuo kitos ir susidaro prarajos. Ši bedugnė vadinama grabenu. Šioms plokštėms ir toliau tolstant viena nuo kitos, grabenas toliau gilėja. „Dėl to ta vieta niekada neužsipildo, – sako M. Edlundas, – todėl plyšiniai ežerai gali išsilaikyti taip ilgai“.
T. Ozersky nurodo, kad Baikalo ežeras kasmet pasidaro 2,5 cm platesnis. Kai kurie kiti seniausi pasaulio ežerai – pavyzdžiui, Malavio (iki 5 mln. metų senumo) ir Tanganikos (iki 12 mln. metų senumo) ežerai, esantys pietryčių Afrikoje – taip pat atsirado dėl plyšių.
Pasak T. Ozersky, Baikalo ežeras taip pat pretenduoja į biologiškai įvairiausio ežero Žemėje titulą.
„Evoliucija turėjo tiek daug laiko dirbti šioje sistemoje be jokių trukdžių“, – sako jis. Be to, šioje ekosistemoje yra daugiausia endeminės floros ir faunos, t. y. tų augalų ir gyvūnų, kurių nėra niekur kitur Žemėje. Bene geriausias ir labiausiai mėgstamas pavyzdys – Baikalo ruonis (Pusa sibirica), vienintelė gėlavandenių ruonių rūšis. Nors kitos ruonių rūšys gali gyventi ežeruose, šie ruoniai į juos „įsiveržė“ per upelius, pažymi T. Ozersky.
Šiame senoviniame ežere taip pat gyvena šimtai gėlavandenių krevečių rūšių – o tai suteikia mokslininkams galimybę tyrinėti rūšių kitimą ir diversifikaciją. „Bandymas suprasti, kaip veikia evoliucija, yra vienas iš dalykų, kurie iš tiesų įdomūs Baikale“, – teigia mokslininkas.
M. Edlundas taip pat tyrinėja vienaląsčius dumblius – titnagdumblius. Šie organizmai iš vandens ištraukia ištirpusį silicio dioksidą ir paverčia jį biologiniu stiklu, kuris apgaubia juos pačius. Titnagdumblių skersmuo paprastai būna nuo 10 iki 50 mikronų (maždaug pusė žmogaus plauko pločio), tačiau Baikalo titnagdumbliai yra neįprastai dideli – nuo 50 iki 150 mikronų. „Kai žiūrime į Baikalo ežero titnagdumblius, jie tiesiog pribloškia“, – saki M. Edlundas.
Ežeras atviras ir žmonių lankymui. Tačiau kadangi penkis mėnesius per metus jį dengia ledas, jis nėra gera vieta maudytis – vidutinė jo paviršiaus temperatūra yra vos 4 laipsniai Celsijaus, rašo „Live Science“.