Užtemdytame kambaryje skamba neįprasta simfonija, sudaryta iš traškesių, ūžesių ir bangavimų – tarsi orkestras, kuris derinasi kažkokioje paralelinėje Visatoje. Tačiau nematyti nė vieno muzikanto.
Bet atidžiau įsižiūrėjus matyti nedidelis atlikėjo fragmentas. Po didinamuoju lęšiu matyti dvi baltos dėmės, panašios į mažytes medūzas. Kartu jos sudaro laboratorijoje išaugintas mirusio JAV muzikanto Alvino Luciero „mini smegenis“, kurios realiuoju laiku kuria pomirtinę partitūrą.
A. Lucieras buvo eksperimentinės muzikos pradininkas, miręs 2021 m. Tačiau čia, Vakarų Australijos meno galerijoje, jis buvo prikeltas iš numirusiųjų – pasitelkiant naujausius neuromokslus.
Susiję straipsniai
„Revivification“ (angl. „Atgaivinimas“) – tai darbas, kurį sukūrė „keturgalviu monstru“ save vadinanti mokslininkų ir menininkų komanda, dešimtmečius plėtojanti biologinio meno ribas: menininkas ir projekto kūrėjas Nathanas Thompsonas, jo kolegos menininkai Guy’us Ben-Ary ir Mattas Gingoldas bei neurologas Stuartas Hodgettsas.
A. Lucieras buvo puikus kūrėjas. 1965 m. kompozitorius tapo pirmuoju menininku, panaudojusiu smegenų bangas gyvam garsui generuoti – savo kertiniame kūrinyje „Music for Solo Performer“ (liet. „Muzika solo atlikėjui“). Ilgamečiai jo kūrybos gerbėjai, „Revivification“ komanda dar 2018 m. kartu su juo ėmė svarstyti idėjas. Tačiau tik 2020 m., kai kompozitoriui buvo 89-eri ir jis jau sirgo Parkinsono liga, kompozitorius sutiko paaukoti savo kraują projektui „Revivification“.
Pirmiausia jo baltieji kraujo kūneliai buvo perprogramuoti į kamienines ląsteles. Tuomet S. Hodgettso vadovaujama komanda ląsteles transformavo į smegenų organoidus – neuronų telkinius, imituojančius žmogaus smegenis.
Pandemijos metu komanda kas dvi savaites susitikdavo su A. Lucieru per „Zoom“ – kol jis 2021 m. mirė. Pablogėjus sveikatai, jis kalbėjo trumpais šnabždesiais, kurias dažnai perduodavo jo asistentas – tačiau sakoma, kad jis išliko vadovaujančia jėga.
„Buvome tarsi meno studentai, besimokantys iš profesoriaus, – pasakoja N. Thompsonas. – Jis mokėjo nurėžti viską, kas nereikalinga, ir pasiekti esmę to, ką įsivaizdavo.“
„Tačiau tai buvo labai glaudus bendradarbiavimas. Mes atvykome su 25 metų patirtimi biologinių menų srityje... [A. Lucierui] tai buvo labai mokslinė fantastika“ – sako G. Ben-Ary.
Per pirmuosius pokalbius kompozitorius pasiūlė tokias fantastines idėjas kaip garso bangų siuntimas į Mėnulį. Tačiau galiausiai muzikantas ir komanda nusprendė sukurti spektaklį, kuriame atsispindėtų jo viso gyvenimo susižavėjimas nerviniais signalais, akustika ir kosmosu.
Skulptūrinę ir garsinę instaliaciją sudaro 20 didelių parabolinių žalvarinių plokščių, kurios nuo sienų išlinksta tarsi auksinės palydovinės lėkštės. Už kiekvienos plokštės paslėptas keitiklis (galima sakyti, garsiakalbis) ir plaktukas, kurie reaguoja į neuroninius signalus iš mini smegenų ir užpildo erdvę kvapą gniaužiančiu garso takeliu.
„Revivification“ komanda panaudojo specialiai pritaikytą technologiją. A. Luciero organoidai buvo auginami ant plono 64 elektrodų tinklelio (sukurto kartu su vokiečių bioinžinieriumi), leidžiančio fiksuoti nervinius signalus iš kelių sluoksnių – panašiai kaip besivystančios smegenys. Tada M. Gingoldas pritaikė atvirojo kodo platformą šiai veiklai interpretuoti ir garsui generuoti, dirbtines smegenis paversdamas gyvu, reaguojančiu atlikėju.
Svarbu tai, kad A. Luciero organoidai ne tik skleidžia garsą – jie jį ir priima. Galerijoje esantys mikrofonai fiksuoja aplinkos triukšmą, įskaitant žmonių balsus ir rezonansinius plokštelių tonus, o šie garso duomenys paverčiami elektriniais signalais ir grąžinami atgal į smegenis. „Mums labai įdomu sužinoti, ar laikui bėgant organoidas pasikeis arba ko nors išmoks“, – sako G. Ben-Ary.
Projektas kelia aktualius etinius ir filosofinius klausimus apie biologiją, dirbtinį intelektą ir autorystę. Tačiau, pasak komandos, „Revivification“ pirmiausia yra menas, o tik po to mokslas.
„Kur slypi kūrybiškumas?, – svarsto N. Thompsonas. – Mus, kaip kultūros darbuotojus, iš tiesų domina šie dideli klausimai. Tačiau šis darbas nepateikia atsakymų. Vietoj to norime pakviesti pokalbiui. Ar kūrybiškumas gali egzistuoti už žmogaus kūno ribų? Ir ar apskritai etiška tai daryti?“
Tačiau komanda tikisi, kad jų surinkti išsamūs neuroniniai duomenys gali padėti būsimiems moksliniams tyrimams. „Kai dirbame su šiais dideliais meniniais klausimais, galime praplėsti galimybių ribas, – sako M. Gingoldas. – Nes mokslas į tai neatsako. Jis net nėra pasiekęs tokio klausimo uždavimo taško.“
Žvelgdama į ateitį, komanda tikisi, kad „Revivification“ gyvuos toliau – tiesiogine ir kūrybine prasme. G. Ben-Ary sako, kad jo svajonė, jog „surogatinis“ A. Lucieras galėtų kurti „naujus prisiminimus, naujas istorijas“ neribotą laiką. Taip pat pašnibždomis kalbamasi apie ekstremalesnes ateities galimybes: pritaikyti sistemą atokioms, nedraugiškoms aplinkoms – tokioms kaip Antarktida – ar net paleisti ją į orbitą.
Kol kas A. Luciero genijus išlieka tamsiame Perto kambaryje – kurdamas realiuoju smegenimis, kurios gyvena ir be jo.
„Kai apie projektą papasakojau A. Luciero dukrai Amandai, ji nusijuokė, – pasakoja G. Ben-Ary. – Ji pagalvojo, toks tipiškas mano tėtis. Prieš pat mirtį jis pasirūpino, kad pats grotų amžinai. Jis tiesiog negali išeiti. Jam reikia toliau groti.“
Parengta pagal „The Guardian“.