Žurnale „Nature Communications“ paskelbtame naujame tyrime nustatyta, kad didieji banginiai – įskaitant kuprotuosius, pilkuosius ir tikruosius – kasmet iš poliarinių maitinimosi zonų į atogrąžų vandenis pergabena tūkstančius tonų azoto, rašo „Popular Science“. Pakeliui taip jie patręšia koralinius rifus ir pakrančių ekosistemas, kuriose kitu atveju trūktų būtinų maistinių medžiagų.
Mokslininkai šį procesą pavadino „didžiuoju banginių šlapimo piltuvu“, ir tai yra būtent tai, kaip ir skamba: tai visą vandenyną apimanti pernešimo sistema, kuri prasideda, kai banginiai pasistiprina Arktyje, ir baigiasi, kai jie atpalaiduoja šlapimo pūslę tropikuose. Tyrėjų komanda apskaičiavo, kad banginiai kasmet išskiria daugiau kaip 4000 tonų azoto – daugiausia karbamidais.
Šis naujas atradimas grindžiamas 2010 m. atradimu, vadinamu „bangininiu siurbliu“ – t. y. sistema, kai banginiai maitinasi giliuose vandenyse, o paskui tuštinasi netoli paviršiaus, taip perduodami maistingąsias medžiagas planktonui.
„Tačiau netrukus supratome, kad tai tik dalis istorijos, – „Popular Science“ pasakojo tyrimo bendraautorius, Vermonto universiteto (JAV) gamtosaugos biologas Joe Romanas. – Bedančiai banginiai dalį metų maitinasi Aliaskoje, o žiemą atsiveda jauniklius ir maitina juos tokiose teritorijose kaip Havajai, kur patys paprastai pasninkauja.“
„Pasninkaudami“ migruojantys banginiai kasdien sudegina šimtus kilogramų riebalų. Dėl šio medžiagų apykaitos proceso išsiskiria daug azoto turinčio šlapimo. Pavyzdžiui, Orknio jūrų žinduolių tyrimų iniciatyvos duomenimis, netoli Islandijos esantys finvalai per dieną gali išskirti daugiau kaip 1000 litrų šlapimo, kai žmonės – mažiau nei du litrus.
Visa tai patenka į vandenyną, kur skatina dumblių, planktono ir koralų augimą – ypač tose vietose, kur trūksta maistingųjų medžiagų.
Iš Antarktidos į Kosta Riką migruojantys kuprotieji banginiai visą kelią skleidžia karbamidą ir taip sujungia tūkstančius kilometrų nutolusias ekosistemas. Iš viso banginiai per metus pergabena daugiau kaip 45 000 tonų biomasės – tai stulbinantis skaičius. Regionuose, per kuriuos jie plaukia, azoto kiekis gali padidėti daugiau nei dvigubai.
Iki tol, kai dėl komercinės banginių medžioklės populiacija sumažėjo, šie maistinių medžiagų srautai tarp Žemės pusrutulių galėjo būti iki trijų kartų didesni. J. Romanas mano, kad banginių skaičiaus atkūrimas – tai ne tik jų išsaugojimas, bet ir planetos sistemos atkūrimas. „Dažnai galvojame, kad augalai yra planetos plaučiai, – sakė jis. – Bet gyvūnai yra kraujo apytakos sistema.“