Tada žmonės sužinojo, kad jei prieš sausrą žemė būna pernelyg intensyviai dirbama, galima išvysti kraštovaizdį, padengta smulkiu, dulkių pavidalo dirvožemiu.
Kadangi žolės, kuri laikė dirvožemį vietoje, Didžiųjų lygumų regione neliko, stiprūs vėjai smulkias jo daleles pakėlė į orą ir nunešė už daugelio kilometrų.
Dulkių nuskriejimo atstumas buvo toks didelis, kad dulkės iš Didžiųjų lygumų susimaišė su sniego audromis Naujojoje Anglijoje. Dėl molio raudonumo spalvos dulkių nusidažė ir sniegas – tačiau kitur dulkių audros padariniai buvo dar labiau juntami.
Pasak liudininkų, Niujorkas buvo paskendęs prietemoje, primenančioje dalinį Saulės užtemimą, o kitur ūkininkai, jau patyrę nuostolių dėl sausros, dar labiau nukentėjo nuo dulkių antplūdžio. JAV piliečiai visoje šalyje pranešė apie tokius simptomus kaip akių ir gerklės sudirgimas.
Vienos iš blogiausių audrų, kuri Amerikoje tapo žinoma kaip „Juodasis sekmadienis“, metu „Associated Press“ Kansaso miesto naujienų redaktorius Edwardas Stanley rašė:
„Spearmano ir Hansfordo apygardos pastarąją savaitę buvo tiesiogine prasme dulkių debesyje. Nuo praėjusios penktadienio dienos nebuvo nė vienos dienos, kad apygarda nebūtų kentėjusi nuo vėjo ir dulkių. Retais atvejais, kai vėjas nurimdavo kelioms valandoms, oras buvo toks dulkėtas, kad miestas atrodė tarsi apgaubtas rūko debesiu. Dėl šio ilgai trukusio dulkių antplūdžio ir to, kad jos užpildė visus pastatus, oras tapo duslus, daugelis žmonių pradėjo jausti gerklės skausmą ir susirgo dulkių sukelta peršalimo liga.“
Prezidentas Franklinas Ruzveltas tada inicijavo programas, skirtas atkurti šalies ekologinę pusiausvyrą, teigdamas, kad „ta tauta, kuri sunaikina savo dirvožemį, sunaikina pati save“.
Taigi, tai buvo ekologinė katastrofa, kurios metu iš dangaus krito raudonas sniegas, rašo „IFLScience“.