Šios gigantiškos žiurkės, pavadintos subalpinėmis gauruotosiomis žiurkėmis (Mallomys istapantap), nuo uodegos galo iki nosies yra iki 85 cm ilgio ir sveria iki 2 kilogramų.
Pirmą kartą ši rūšis buvo identifikuota 1989 m. pagal muziejinius pavyzdžius – tačiau niekada nebuvo vaizdiškai užfiksuota ar stebėta laukinėje gamtoje – iki šiol.
Balandžio 18 d. žurnale „Mammalia“ paskelbtame naujame tyrime Čekijos mokslų akademijos ir Pietų Bohemijos universiteto doktorantas Františekas Vejmělka pademonstravo pirmuosius šių žiurkių natūralioje aplinkoje vaizdus.
Filmuotą medžiagą jis užfiksavo baigiantis šešis mėnesius trukusiai ekspedicijai Naujosios Gvinėjos kalnuose, kur gyvena subalpinės gauruotosios žiurkės.
Tai didžiausia žiurkių rūšis Australijos ir Okeanijos regione ir viena didžiausių rūšių pasaulyje, kartu su Gambijos žiurkėninė žiurkė (Cricetomys gambianus), kurio ilgis nuo nosies iki uodegos siekia 88 cm.
Pirmą kartą moksliškai aprašydami subalpinių gauruotųjų žiurkių populiaciją mokslininkai nurodė, kad jos dažniausiai gyvena kalnų miškuose ir pievose, esančiose nuo 2450 iki 3 850 metrų aukštyje virš jūros lygio, yra naktiniai gyvūnai, maitinasi daugiausia augalinėmis medžiagomis, o lizdus suka urvuose. Šie graužikai turi aštrius smailius dantis, storą kailį ir didžiules 8 cm ilgio letenas.
Per pastaruosius dešimtmečius su šia rūšimi buvo atlikta nedaug tyrimų – dėl jos sunkiai prieinamų buveinių – todėl ji niekada nebuvo oficialiai stebėta, filmuota ar fotografuota laukinėje gamtoje.
„Stebina, kad toks didelis ir įspūdingas gyvūnas liko taip menkai ištirtas. Kiek dar daug galima sužinoti apie atogrąžų kalnų biologinę įvairovę?“, – klausia F. Vejmělka.
Šešių mėnesių ekspedicijos Naujojoje Gvinėjoje metu jis ištyrė daugiau kaip 60 graužikų ir sterblinių rūšių aukščiausio Papua Naujosios Gvinėjos kalno Vilhelmo šlaituose. Padedamas vietinių genčių, F. Vejmělka surinko medžiotojų kamerų filmuotą medžiagą apie masyvias subalpines gauruotąsias žiurkes ir sugavo keletą egzempliorių – todėl galėjo atlikti pirmuosius biometrinius šios rūšies patinų matavimus. Kamerų vaizdo įrašuose buvo užfiksuota, kaip viena iš didžiulių žiurkių, naudodamasi nukritusia samanota medžio šaka, kerta upelį.
Jis taip pat surinko duomenis apie žiurkių parazitus, mitybą, aktyvumo ir judėjimo modelius ir nustatė, kad žiurkės dienomis slepiasi požeminiuose urvuose arba medžių drevėse, o naktį lipa į medžius ir minta augalinėmis medžiagomis.
F. Vejmělka pasakoja, kad itin aukštos ir stačios kalnų grandinės sukuria unikalią ekosistemą. „Jų protėviai į salą atkeliavo iš Azijos, kurioje visiškai nėra jokių kitų sausumos placentinių žinduolių (tik sterbliniai ir kloakiniai)“, – sako jis ir priduria, kad jų dydis gali būti salų gigantizmo – evoliucinio reiškinio, kai maži gyvūnai salose užauga didesni už savo žemyninės dalies kolegas – pavyzdys.
Šis atradimas leidžia pažvelgti į Naujosios Gvinėjos kalnus ir jų biologinę įvairovę. „Jei ne vietiniai medžiotojai, kurie lydėjo mane kalnuose ir padėjo surasti gyvūnus, niekada nebūčiau galėjęs surinkti šių duomenų“, – sako F. Vejmělka.
Parengta pagal „Live Science“.