Tačiau nors šios statulos vaizdavo skirtingus žmones ar būtybes, daugelį jų sieja bendras bruožas – sulaužytos nosys.
Ši lūžusių nosių epidemija tokia paplitusi, kad verčia susimąstyti, ar šie lūžę nosys buvo atsitiktinių nelaimingų atsitikimų padarinys, ar buvo kažkas... grėsmingesnio?
Pasirodo, daugeliu atvejų atsakymas yra antrasis.
Šios statulos turi sulaužytas nosis, nes daugelis senovės egiptiečių tikėjo, kad statulos turi gyvybinę jėgą. Jei priešiška jėga susidurdavo su statula, kurią norėdavo sužlugdyti, geriausias būdas tai padaryti būdavo sulaužyti statulos nosį, sako Niujorko Metropoliteno muziejaus Egipto meno skyriaus kuratorė Adela Oppenheim.
Tiesa, senovės egiptiečiai iš tikrųjų nemanė, kad statulos, net ir turėdamos gyvybinių jėgų, gali atsistoti ir judėti – atsižvelgiant į tai, kad jos buvo pagamintos iš akmens, metalo ar medžio. Egiptiečiai taip pat nemanė, kad statulos tiesiogine prasme kvėpuoja. „Jie žinojo, kad jos neįkvepia oro – jie tai matė“, – pasakoja A. Oppenheim. – Kita vertus, statulos turi gyvybinę jėgą, o gyvybinė jėga sklinda per nosį, kuria kvėpuojama.“
Su statulomis buvo įprasta atlikti apeigas, įskaitant „burnos atvėrimo ritualą“, kai statula buvo patepama aliejais ir prie jos buvo laikomi įvairūs daiktai, kurie, kaip tikėta, ją atgaivindavo. „Šis ritualas suteikdavo statulai gyvybės ir galios“, – aiškina A. Oppenheim.
Tikėjimas, kad statulos turi gyvybinę jėgą, buvo toks plačiai paplitęs, kad skatino priešininkus prireikus tą jėgą „užgesinti“. Pavyzdžiui, žmonės, ardantys, perstatantys, plėšiantys ar išniekinantys šventyklas, kapavietes ir kitas šventas vietas, greičiausiai tikėjo, kad statulos turi gyvybinių jėgų, galinčių kaip nors pakenkti įsibrovėliams. Taip žmonės turėjo tikėti net ir apie hieroglifus ar kitus gyvūnų ar žmonių atvaizdus.
Iš esmės reikia jį „nužudyti“, o vienas iš būdų tai padaryti buvo nupjauti statulos ar atvaizdo nosį, kad jis negalėtų kvėpuoti, teigia muziejininkė.
Tačiau kartais priešininkai neapsiribodavo vien nosimi. Kai kurie taip pat sudaužydavo arba pažeisdavo veidą, rankas ir kojas – kad „išjungtų“ gyvybinę jėgą.
Tikėtina, kad būta atvejų, kai statulos natūraliai pasvirdavo ir dėl to lūždavo atsikišusi nosis. Stichijų – tokių kaip vėjas ir lietus – sukelta erozija taip pat greičiausiai nuskėlė kai kurių statulų nosis. Tačiau paprastai galima pasakyti, ar nosis buvo sunaikinta tyčia – pažvelgus į pjūvių žymes, sako A. Oppenheim.
Parengta pagal „Live Science“.