Po ilgų laikotarpių, kai lietaus būna mažai, vandens lygis ir syvų srautas parkuose augančiuose medžiuose, palyginti su gatvėse augančiais medžiais, sumažėja labiau – tačiau buvo neaišku, kodėl.
Norėdami tai ištirti, André Poirier iš Kvebeko universiteto (Kanada) su kolegomis paėmė paprastųjų ir sidabrinių klevų (Acer platanoides ir Acer saccharinum) kamienų mėginius iš dviejų Monrealio rajonų parkų ir gatvių. Jie išmatavo įvairių švino izotopų – atomiškai skirtingų metalo versijų, kurios gali rodyti unikalią kilmę – kiekį ir, suskaičiavę rieves, susiejo izotopų kiekį su naujausia medžių istorija.
Parko medžiuose buvo švino izotopų, paprastai siejamų su oro tarša, o gatvės medžiuose buvo izotopų, randamų švino vandens vamzdžiuose, kurie buvo pagaminti iš metalo, gauto iš geologiškai senų telkinių netoliese esančiose kasyklose.
Klevams per dieną reikia suvartoti apie 50 litrų vandens. Kadangi gatvės medžiai negali gauti daug jo iš lietaus vandens, kuris krenta ant betono ir nuteka į miesto kanalizaciją, A. Poirier teigia, kad labiausiai tikėtina, jog šis vanduo patenka iš Monrealio nesandarių vamzdžių, kuriais per dieną prarandama 500 mln. litrų vandens.
„Gera žinia yra ta, kad gatvėse galima ir toliau sodinti medžius, nes žmonės džiaugiasi, kad turi medžių, ir jie išgyvens geriau nei parkuose“, – sako A. Poirier, kuris liepos 8 d. savo tyrimą pristatė Goldschmidto geochemijos konferencijoje Prahoje (Čekija).
„Šių gatvės medžių vandens naudojimo mastas yra fenomenalus ir prieštarauja įprastai paradigmai, pagal kurią manoma, kad parko medžiai būtų daug sveikesni“, – sako Gabrielis Filippelli iš Indianos universiteto.
Parengta pagal „New Scientist“.