Maxas Valieris
Praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje M.Valieris susižavėjo skrydžio į kosmosą galimybe ir sukūrė keturių dalių planą, kurio tikslas – kelionės į orbitą raketomis.
Pirmoji plano dalis buvo variklių bandymai, antroji – antžeminių raketomis varomų transporto priemonių gamyba, toliau – raketomis varomo orlaivio statyba, o galiausiai M.Valieris planavo šiuo orlaiviu pakilti į kosmosą. Bet jis niekada neįveikė trečiosios plano dalies.
1928 m. nusprendęs, kokia bus variklio konstrukcija, M.Valieris kartu du dviem savo kolegomis sukūrė raketinį automobilį, varomą kietuoju kuru. Bandymų metu ši mašina pasiekė 233 km/val. greitį.
Tačiau norėdamas pasiekti dar didesnį greitį ir galiausiai pakilti nuo žemės savo orlaivių prototipuose austras pradėjo eksperimentuoti su skystuoju kuru.
1930 m. gegužės 17 d. jo sukurtas automobilis sprogo ir M.Valieris tapo pirmąja kosmoso amžiaus auka.
Francisas Edgaras Stanley
Bandydamas sukurti greitaeigę transporto priemonę F.E.Stanley nusprendė naudoti garo variklį. 1897 m. amerikietis su broliu dvyniu Freelanu pradėjo konstruoti garu varomą automobilį.
„Stanley Motor Carriage Company“ įkūrę broliai iki 1899 metų pardavė daugiau nei 200 „Stanley“ garomobilių ir tapo sėkmingiausiais tokių transporto priemonių platintojais visose Jungtinėse Valstijose.
Jų automobiliai buvo greitesni už visas kitas ankstyvąsias transporto priemones, netgi pasiekė garu varomo automobilio greičio rekordą – beveik 206 km/val.
Tačiau dvynių kūrinys pirmosios aukos pareikalavo 1918 m. liepos 31 d., kai F.E.Stanley asmeninis garomobilis apvirto ir pasiglemžė savo išradėjo gyvybę.
Horace Lawsonas Hunley
Mirtinos gali būti ne tik sausumos transporto priemonės. JAV pilietinio karo metu Sąjungos karinis jūrų laivynas blokavo pietinius uostus, o Konfederacijos vyriausybė pasiūlė 50 tūkst. dolerių premiją kiekvienam, kas nuskandintų bent vieną iš Sąjungos laivų.
Šį iššūkį Konfederacijos inžinierius H.L.Hunley priėmė ir ėmė kurti povandeninį laivą, kuris galėtų šią užduotį įvykdyti. Alabamos valstijoje išradėjas atliko du nesėkmingus ankstyvųjų povandeninių laivų bandymus, tačiau trečiuoju testu pavyko įrodyti jų vertę – per demonstraciją buvo nuskandintas senas laivas.
Tačiau kitas mėginimas nusinešė penkių vyrų gyvybę, kai povandeninis laivas pats prisipildė vandens ir nugrimzdo į dugną.
H.L.Hunley nepasidavė – Pietų Karolinoje jis subūrė naują įgulą ir tęsė povandeninio laivo bandymus.
Per pratybas 1863 metų spalio 15 d. povandeninis laivas „Hunley“ nuskendo su visa įgula – šį kartą jame buvo ir jo kūrėjas. Bet čia povandeninio laivo istorija nesibaigė. Netrukus jis buvo iškeltas ir pradėtas eksploatuoti Konfederacijos laivyne.
„Hunley“ iš tikrųjų tapo pirmuoju povandeniniu laivu, nuskandinusiu Sąjungos karo laivą, tačiau mūšio metu jis vėl nuskendo kartu su visa įgula.
Thomasas Andrewsas
Jei gali pasirodyti, kad „Hunley“ persekiojo prakeiksmas, jo nė iš tolo negalima palyginti su kitą išradimą lydėjusia mistika.
Britas Th.Andrewsas buvo Belfasto „Harland & Wolff“ laivų statyklos generalinis direktorius ir vienas jos prabangiausio kūrinio – „Titaniko“ – architektų.
Th.Andrewsas leidosi į pirmąją laivo kelionę, kad prižiūrėtų, kaip jis veikia jūroje.
Pirmosios trys plaukimo dienos buvo ramios, kol 1912 m. balandžio 14-osios naktį laivas atsitrenkė į ledkalnį. Th.Andrewsas kartu su „Titaniko“ kapitonu Edwardu Smithu apžiūrėjo padarytą žalą ir nusprendė, kad laivui laikytis ant vandens liko mažiau nei dvi valandos.
Žinoma, atsižvelgiant į abiejų vyrų likimą, šios istorijos patvirtinti neįmanoma, tačiau ji vilioja jau ne vieną pasakotojų kartą. Nors bėgant metams faktai galėjo susimaišyti su prasimanymais, kai kurios tragedijos detalės yra nepaneigiamos.
Pasakojama, jog Th.Andewsas patikrino visas kajutes ir ragino nepatiklius keleivius lipti į gelbėjimo valtis, nes puikiai žinojo, kad jose vietos užteks ne visiems. Galiausiai laivo kūrėjas nuskendo kartu su „Titaniku“, o jo kūnas niekada nebuvo rastas.
Jeanas Françoisis Pilatre de Rozieris
Šis prancūzų chemikas 1783 m. išbandė pirmąjį žmogaus valdomą oro balioną.
Baliono konstrukciją sugalvojo garsieji broliai Montgolfieriai: šis įrenginys buvo varomas ugnimi, kuri kaitino baliono viduje esantį orą ir taip jį kėlė į viršų.
Vis dėlto Montgolfierių konstrukcija turėjo didelį trūkumą – balionu reikėjo gabenti didelį kiekį greitai užsidegančių medžiagų, pavyzdžiui, šieno.
Tačiau vien šieno nebūtų pakakę kitam J.F.Pilatre de Rozierio tikslui pasiekti, mat chemikas užsimanė perskristi Lamanšo sąsiaurį.
Jis patobulino oro baliono konstrukciją ir pridėjo antrą balioną, pripildytą vandenilio dujų, kurios yra lengvesnės už orą. J.F.Pilatre de Rozieris tikėjo, kad antrasis balionas padės jam įveikti Lamanšo sąsiaurį.
Nepaisant vyro išsilavinimo, jis, matyt, pamiršo, kad vandenilis yra labai degus.
Kai 1785 metų birželio 15-ąją vyras skrido per Prancūzijos provinciją, vandenilio balionas staiga užsidegė ir išradimas nukrito ant žemės.
Taip J.F.Pilatre’as de Rozieris ir jo kelionės bendražygis tapo pirmaisiais asmenimis, žuvusiais per skrydžio metu patirtą avariją.
Otto Lilienthalis
Vokietis O.Lilienthalis buvo vienas iš XIX amžiaus aviacijos pradininkų, kuris stebėdamas paukščių judėjimą tyrinėjo sparnų aerodinamiką.
Savo dirbtuvėse netoli Berlyno jis išrado daugybę sklandytuvų ir skraidymo aparatų. Vienas jų, pramintas įprastu sklandytuvu, turėjo 7 metrų pločio sparnus, o orlaivį valdantis asmuo laikėsi už atramų apačioje.
Norėdamas paviešinti savo išradimą O.Lilienthalis samdė fotografus, kad šie įamžintų jo sklandytuvą. Tačiau aparato neatskleidžia vienos problemos – šį sklandytuvą buvo labai sunku valdyti.
Per bandomąjį skrydį 1896 metų rugpjūčio 9 d. O.Lilienthalio sklandytuvas staiga nėrė tiesiai į žemę.
Konstruktorius nesugebėjo susigrąžinti jo kontrolės ir nukrito ant žemės iš maždaug 15 metrų aukščio. Smūgio metu vyrui lūžo kaklas ir kitą dieną jis mirė.
Tiesa, O.Lilienthalio skrydžio mechanikos tyrinėjimai turėjo didelę įtaką broliams Orville’ui ir Wilburui Wrightams – šie amerikiečiai inžinieriai tapo pirmaisiais žmonėmis, sugebėjusiais sukurti ir valdyti variklį turintį lėktuvą.
Williamas Bullockas
Amerikietis W.Bullockas daug prisidėjo prie spausdinimo technologijų pažangos.
XIX a.viduryje jis dirbo laikraščio redaktoriumi ir siekė sumažinti spausdinimui reikalingų darbuotojų skaičių.
W.Bullockas sukūrė rotacinį presą, į kurį buvo galima nuolat tiekti popierių, todėl to nebereikėjo daryti rankomis. Šis išradimas leido išspausdinti apie 11 tūkst. lapų per valandą.
Bet kaip ir daugelis kitų naujų išradimų, W.Bullocko presas buvo netobulas. 1867 metų balandžio 2 d. jis koja norėjo pataisyti savo įrenginį, kuris tuo metu buvo montuojamas kito laikraščio redakcijoje.
Vyro koja įsipainiojo į judantį diržą ir buvo sutraiškyta. Po kelių dienų galūnė pradėjo gangrenuoti, tad ją reikėjo skubiai amputuoti. W.Bullockas mirė dėl operacijos metu atsiradusių komplikacijų.
Parengta pagal „Mental Floss“.