Atsakymas yra „taip“, egzistuoja viena šalis be uodų: Islandija. Nors jos kaimynės – Norvegija, Škotija ir Grenlandija – yra daugelio uodų rūšių buveinė, Islandija išlieka be uodų. (Reikia pažymėti, kad Antarktida taip pat yra be uodų – bet pietinis kontinentas nėra šalis).
Bet kaip įmanoma, kad Islandijoje nėra uodų?
Mokslininkai turi keletą teorijų. Viena iš jų – uodai tiesiog dar nepasiekė Islandijos. Ši sala nuo kaimyninių šalių atskirta šimtais kilometrų vandenyno, kuris sudaro natūralų barjerą, dėl kurio uodams sunku atskristi.
Tačiau uodai vis dėlto gali keliauti lėktuvais. Islandijos universiteto limnologijos (ežerų ir gėlo vandens tyrimų) emeritas profesorius Gísli Már Gíslasonas tai patvirtino sugavęs uodą skrydžio iš Grenlandijos į Islandiją metu. Be to, uodai gali išgyventi valandas lėktuvo važiuoklės sistemose, net esant žemai temperatūrai, sakė jis 2017 m. interviu leidiniui „Reykavík Grapevine“.
Bet jei uodai jau atvyko, kodėl jie Islandijoje nesukūrė populiacijų?
G. M. Gíslasonas paaiškino, kad tinkamų veisimosi vietų trūkumas yra mažai tikėtinas. Islandijoje netoli oro uostų yra daug tvenkinių ir pelkių – idealios vietos uodams dėti kiaušinėlius. Tad labiausiai tikėtinas paaiškinimas yra Islandijos atšiaurus klimatas.
Uodo gyvenimo ciklas susideda iš keturių etapų: kiaušinėlis, lerva, lėliukė (panaši į vikšro kokoną) ir suaugęs uodas. Suaugę uodai kiaušinėlius deda į vandenį. Iš šių kiaušinių išsirita lervos, kurios vystosi į lėliukes. Iš lėliukės išsirita suaugęs uodas.
Vabzdžių biologas ir Londono higienos bei tropinės medicinos mokyklos docentas Robertas Jonesas sako, kad uodų lervoms vystytis reikalingas neužšalęs skystas vanduo. Labai šaltuose regionuose – pavyzdžiui, Kanados Arktyje – kai kurios uodų rūšys išgyvena, pereidamos į ramybės būseną kiaušinėlio stadijoje, kurioje jos gali ištverti mėnesius užšalusiame vandenyje.
„Šiltesnėse vietovėse – pavyzdžiui, kai kuriose Vidurio Europos dalyse – uodai gali išgyventi žiemą kaip kiaušinėliai ar lervos palyginti apsaugotuose vandens telkiniuose, kurie neužšąla, arba kaip suaugę uodai, pasislėpę urvuose ir kitose apsaugotose vietose“, – pasakoja mokslininkas.
O Islandijos klimatas yra tarpinis: ilgos žiemos ir dažni užšalimo-atšalimo ciklai rudenį ir pavasarį sukelia vandens telkinių užšalimą, atitirpimą ir pakartotinį užšalimą. „Šie ciklai sutrikdo vystymąsi ir sunaikina uodų kiaušinėlius bei lervas, kol jos spėja išsiristi į suaugusius individus, todėl populiacijoms daug sunkiau įsitvirtinti“, – sako R. Jonesas.
Nors Islandijos geoterminiai baseinai žiemą neužšąla, jų temperatūra gali būti per aukšta bet kokios uodų rūšies, prisitaikiusios prie aukštų platumų, lervoms. „Be to, geoterminių vandenų cheminė sudėtis greičiausiai nėra tinkama uodų vystymuisi“, – sako tyrėjas.
Tačiau dėl klimato kaitos Islandijos statusas kaip šalies, kurioje nėra uodų, gali pasikeisti. R. Jonesas pažymi, kad šiltesni pavasariai ir rudenys gali sukurti ilgesnius neužšalusio stovinčio vandens laikotarpius, leidžiančius uodams sukurti nuolatines populiacijas.
Biologijos profesorius Naujosios Meksikos universitete Immo Hansenas sutinka su šia mintimi. „Šiuo metu matome, kaip tropiniai uodai plečia savo arealą į šiaurę Jungtinėse Valstijose“, – saki jis. Taip vyksta daugiausia dėl to, kad šio regiono žiemos šiltėja.
Jei uodai galiausiai išplistų Islandijoje, tai nebūtų pirmas kartas, kai išnyktų uodų neturinti zona. Havajai – labiausiai izoliuotas salynas pasaulyje – uodų neturėjo iki 1826 m., kai europiečių ir amerikiečių laivai juos netyčia įvežė. Dėl palankaus Havajų klimato uodai suklestėjo ir greitai išplito po salas. Nuo tada klimato kaita privertė uodus persikelti į Havajų aukštesnių vietovių miškus, kurie anksčiau buvo per šalti, kad kraujasiurbiai galėtų išgyventi.
Nepaisant to, kad uodai gali pasiekti Islandiją, rizika, kad ten įsikurs ligas pernešančios rūšys – pavyzdžiui, Aedes genties uodai, kurie, kaip žinoma, perneša tokias ligas kaip dengė ir čikunguniją, išlieka maža – nes šie vabzdžiai išgyventi gali tik tropiniame ir subtropiniame klimate, sako R. Jonesas.
Nors Pietų Europa susiduria su didesne tokių protrūkių rizika dėl klimato kaitos ir šiuolaikinių transporto priemonių, „modeliavimai rodo, kad Šiaurės Europa net ir 2080 m. išliks didžiąja dalimi netinkama dengės plitimui“, sako mokslininkas.
Parengta pagal „Live Science“.