Vladas Drakula – taip pat žinomas kaip Vladas III ir Valakijos princas – buvo XV a. Rumunijos karo vadas. B. Stokeris panaudojo realios Vlado istorijos elementus savo 1897 m. romano „Drakula“ pagrindiniam personažui. Nuo tada ši knyga įkvėpė daugybę siaubo filmų, televizijos laidų ir kitų kraują stingdančių pasakojimų. Tačiau pasak istorikų ir literatūros tyrinėtojų, šie du Drakulos personažai neturi daug bendro.
Kas buvo tikrasis Drakula?
Manoma, kad Vladas Drakula gimė 1431 m. dabartinėje Transilvanijoje, šiuolaikinės Rumunijos centrinėje dalyje. Tačiau, pasak viduramžių istorijos ir archeologijos profesoriaus Floridos universitete Florino Curta’os, ryšys tarp Vlado Drakulos ir Transilvanijos yra ginčytinas.
„Drakula yra susijęs su Transilvanija, bet tikrasis, istorinis Drakula – Vladas III – niekada neturėjo jokio turto Transilvanijoje“, – teigia F. Curta. Brano pilis – šiuolaikinė turistų traukos vieta Transilvanijoje, dažnai vadinama Drakulos pilimi – niekada nebuvo Valakijos princo rezidencija, teigia tyrėjas.
„Kadangi pilis stovi kalnuose, apgaubta rūko ir atrodo bauginanti, ji atitinka tai, ko galima tikėtis iš Drakulos pilies“, – sako F. Curta. – Tačiau jis [Vladas III] ten niekada negyveno. Jis ten net kojos nebuvo įkėlęs.“
Vlado III tėvas Vladas II turėjo rezidenciją Sighişoaroje, Transilvanijoje, bet pasak F. Curta’os, nėra aišku, ar Vladas III ten gimė. Tyrėjas sako, kad taip pat įmanoma, jog Vladas Drakula gimė Tirgovištėje (Târgovişte), kuris tuo metu buvo Valakijos kunigaikštystės karališkoji sostinė, kur jo tėvas buvo vaivada.
Tačiau turistai gali aplankyti vieną pilį, kurioje Vladas III tikrai buvojo. Maždaug 12 metų amžiaus Vladas III ir jo brolis buvo įkalinti Turkijoje. 2014 m. archeologai nustatė tikėtiną įkalinimo vietą, esančią Tokato pilyje šiaurės Turkijoje, pranešė „Smithsonian“. Šioje bauginančioje vietoje yra slaptų tunelių ir požemių, šiuo metu ji restauruojama, bet atvira lankytojams.
Iš kur kilusi Drakulos pavardė?
1431 m. Vengrijos karalius Zigmantas, kuris, anot Britų muziejaus, vėliau tapo Šventosios Romos imperatoriumi, vyresnįjį Vladą įtraukė į riterių ordiną – Drakono ordiną. Dėl šio paskyrimo Vladas II gavo naują pavardę: Drakula. Šis vardas kilęs iš seno rumunų žodžio „drac“, reiškiančio drakoną.
Jo sūnus Vladas III vėliau tapo žinomas kaip „Drakulos sūnus“ arba, senąja rumunų kalba, Drăculea – iš čia ir kilo Drakula, 1999 m. tyrime teigia viduramžius tyrinėjantis istorikas Constantinas Rezachevicius. Šiuolaikinėje rumunų kalboje žodis „drac“ reiškia velnią, pastebi F. Curta.
Pasak C. Rezacheviciaus, Drakono ordinas buvo pasišventęs vieninteliam uždaviniui: Osmanų imperijos nugalėjimui. Įsikūrusi tarp krikščioniškos Europos ir musulmoniškų Osmanų imperijos žemių, Vlado II (vėliau Vlado III) gimtoji Valakijos kunigaikštystė dažnai tapdavo kruvinų mūšių arena – kai Osmanų pajėgos veržėsi į vakarus, į Europą, o krikščioniškos pajėgos atrėmė įsibrovėlius.
Bramas Stokeris 1890 m. perskaitė knygą apie Valakiją, teigia knygos „Drakula: Sense and Nonsense“ autorė ir anglų kalbos profesorė Elizabeth Miller. Nors knygoje Vladas III nebuvo minimas, B. Stokerį sužavėjo žodis „Drakula“. Savo užrašuose jis parašė, kad „Drakula valakų kalba reiškia VELNIAS“. B. Stokeris tikriausiai nusprendė savo personažą pavadinti Drakula dėl šio žodžio asocijavimosi su velniu.
Teoriją, kad Vladas III ir Drakula buvo tas pats asmuo, savo knygoje „In Search of Dracula“ sukūrė ir išpopuliarino istorikai Radu Florescu ir Raymondas T. McNally. Nors ši teorija toli gražu nėra pripažinta visų istorikų, ji užvaldė visuomenės vaizduotę, rašo „The New York Times“.
Nelaisvės metai
Kai 1442 m. Vladas II buvo pakviestas į diplomatinį susitikimą su Osmanų sultonu Muradu II, jis pasiėmė savo jaunuosius sūnus Vladą III ir Radu. Tačiau susitikimas iš tikrųjų buvo spąstai: visi trys buvo suimti ir laikomi įkaitais. Vyresnysis Vladas buvo paleistas su sąlyga, kad paliks nelaisvėje savo sūnus.
„Sultonas laikė Vladą ir jo brolį įkaitais, kad užtikrintų, jog jų tėvas Vladas II elgtųsi tinkamai vykstant karui tarp Turkijos ir Vengrijos“, – pasakoja E. Miller.
Osmanų imperijoje Vladas ir jo jaunesnysis brolis buvo mokomi gamtos mokslų, filosofijos ir menų. Pasak R. Florescu ir R. T. McNally, Vladas taip pat tapo įgudusiu raiteliu ir karžygiu.
„Pagal to meto standartus su jais buvo elgiamasi pakankamai gerai, – aiškina E. Miller. – Vis dėlto [nelaisvė] erzino Vladą, o jo brolis tarsi susitaikė ir perėjo į turkų pusę. Bet Vladas išlaikė priešiškumą, ir manau, kad tai buvo vienas iš jo motyvų kovoti su turkais: atkeršyti jiems už tai, kad jį laikė nelaisvėje.“
Princas Vladas
Kol Vladas ir Radu buvo osmanų rankose, Vlado tėvas kovojo, kad išlaikytų savo vietą kaip Valakijos vaivada – tačiau galiausiai pralaimėjo. 1447 m. Vladas II buvo nuverstas iš Valakijos valdovo posto vietos bajorų, ir nužudytas pelkėse netoli Băltenio, pusiaukelėje tarp Tirgovištės ir Bukarešto, dabartinėje Rumunijoje, 2009 m. tyrime teigia Johnas Akeroydas. Vlado vyresnysis pusbrolis Mircea buvo nužudytas kartu su savo tėvu.
Netrukus po šių dramatiškų įvykių, 1448 m., Vladas III pradėjo kampaniją, siekdamas atgauti savo tėvo sostą iš naujojo valdovo Vladislavo II. Pasak F. Curta’os, jo pirmasis bandymas užimti sostą rėmėsi karine parama iš Osmanų imperijos valdytojų, valdžiusių miestus palei Dunojaus upę šiaurės Bulgarijoje. Vladas taip pat pasinaudojo tuo, kad Vladislavas tuo metu buvo išvykęs į Balkanus kovoti su osmanais už Vengrijos gubernatorių Joną Hunyadi.
Vladas atkovojo savo tėvo sostą, bet jo valdymas Valakijoje buvo trumpalaikis. F. Curta’os teigimu, jis buvo nušalintas po vos dviejų mėnesių, kai Vladislavas II grįžo ir su J. Hunyadi pagalba atkovojo Valakijos sostą.
Mažai žinoma apie Vlado III buvimo vietą tarp 1448 ir 1456 metų. Tačiau žinoma, kad jis pakeitė pusę osmanų ir vengrų konflikte, atsisakydamas ryšių su osmanais Dunojaus miestuose ir gaudamas karinę paramą iš Vengrijos karaliaus Ladislavo V, kuris, kaip teigia F. Curta, nemėgo Vlado konkurento, Valakijos Vladislavo II. Tuo tarpu Vladislavas II kreipėsi pagalbos į Osmanų valdovą Mehmedą II.
Vlado III politinė ir karinė taktika iš tikrųjų iškilo į pirmą planą 1453 m., kai buvo užimtas Konstantinopolis ir osmanai buvo pasirengę užkariauti visą Europą. 1456 m. liepą, kai osmanai ir J. Hunyadi pajėgos buvo įsitraukusios į mūšį, Vladas vadovavo nedidelėms išsiųstų bajorų, vengrų ir rumunų samdinių pajėgoms prieš savo seną priešą Vladislavą II Tirgovištėje, knygoje „Dracula, Prince of Many Faces“ rašo R. T. McNally ir R. Florescu. „Jis patyrė pasitenkinimą nužudydamas savo mirtiną priešą ir savo tėvo žudiką artimoje kovoje“, – teigia autoriai.
Vladas, kuris jau buvo sustiprinęs savo antiosmaninę poziciją, 1456 m. buvo paskelbtas Valakijos vaivada, knygoje „A Dracula Handbook“ rašo E. Miller. Vienas iš pirmųjų jo naujų pareigų uždavinių buvo nutraukti metinės duoklės mokėjimą Osmanų sultonui – priemonė, kuri anksčiau užtikrino taiką tarp Valakijos ir Osmanų.
Kodėl Vladas vadinamas „sodintoju ant kuolų“?
Norėdamas sustiprinti savo, kaip vaivados, galią, Vladas turėjo numalšinti nuolatinius konfliktus, kurie istoriškai vyko tarp Valakijos bajorų. Pasak Aleksandros Bartosiewicz 2021 m. tyrimo, istorijos iš laikotarpio, iškart po Vlado įkalinimo Vengrijoje, aprašo jo žiaurumą kankinant oponentus, įskaitant gyvų žmonių virimą, odos nuplėšimą, galūnių ir lytinių organų nupjaustymą.
Tačiau Vlado mėgstamiausias viešos vyrų, moterų ir vaikų egzekucijos būdas buvo sodinimas ant kuolo. Kuolas per keletą dienų palaipsniui perdurdavo aukos vidaus organus, kol ji mirdavo nuo sužalojimų. A. Bartosiewicz rašo, kad pagal įvairius skaičiavimus, Vladas Țepeșas – Vladas Sodintojas Ant Kuolo, kaip jis tapo žinomas rumunų kalba – šiuo būdu jis menamai nužudė nuo 40 000 iki 100 000 žmonių.
„1460-aisiais ir 1470-aisiais, iškart po spausdinimo mašinos išradimo, daugelis šių istorijų apie Vladą buvo perduodamos žodžiu, o vėliau įvairūs asmenys jas surinko į brošiūras ir išspausdino“, – pasakoja E. Miller. Tačiau daugelis brošiūrų spausdintojų Vlado II atžvilgiu buvo priešiškai nusiteikę.
Kai kurios to laikotarpio brošiūros pasakoja beveik tas pačias žiaurias istorijas apie Vladą, įskaitant legendų rinkinį, surinktą ir išleistą 1490 m. leidinyje „Pasakojimas apie Vaivadą Drakulą“, kurio autorius yra vienuolis Efrosinas, kuris Vladą III pateikė kaip žiaurų, bet teisingą valdovą.
Nors Drakulą aprašančioje literatūroje dažnai minimas didžiulis pasodintųjų ant kuolų skaičius, istorikas Dénesas Harai 2025 m. tyrime rašo, kad šis skaičius yra labai perdėtas dėl sensacingų XV a. pranešimų. Sodinimas ant kuolo iš tiesų buvo „išskirtinis įrankis išskirtinėms situacijoms, rašo tyrėjas, ir tik keletas istorinių įrašų leidžia mums įvertinti tikrąjį pasodintųjų ant kuolų skaičių.
Pavyzdžiui, 1459 m. Vladas suėmė grupę pirklių ir įsakė juos nubausti mirties bausme. Tačiau vienoje vokiečių kronikoje teigiama, kad jų buvo 600, o kitoje – kad buvo nužudytas 41 pirklys. Taip pat 1459 m. Vladas į banketą prisiviliojo keletą bajorų, kad juos nužudytų. Nors vokiečių kronika teigia, kad bajorų buvo apie 500, D. Harai teigia, kad egzekucijos vietoje tilpo tik 40–50 kūnų.
Remdamasis išsamiu išlikusių įrašų tyrimu, D. Harai apskaičiavo, kad tikrasis Vlado Drakulos įvykdytų sodinimo ant kuolų skaičius sudarė maždaug 8 proc. viso skelbiamo skaičiaus. „Šie skaičiai tikrai nemenkina Vlado valdymo žiaurumo, tačiau priešingai nei populiari legenda ir sensacingi kai kurių šiuolaikinių kronikų teiginiai, sodinimas ant kuolo nebuvo pagrindinė masinių žudynių priemonė“, – rašo D. Harai.
Vlado Drakulos mūšiai
„Po to, kai užkariavęs Konstantinopolį, Mehmedas II 1462 m. įsiveržė į Valakiją, jis iš tiesų sugebėjo pasiekti Valakijos sostinę Tirgovištę, bet ją rado apleistą“, – pasakoja F. Curta. – O priešais sostinę jis rado Vlado paimtų osmanų karo belaisvių kūnus – visus sodintus ant kuolų.“
R. T. McNally ir R. Florescu teigimu, 1462 m. birželio 17 d. viename iš mūšių, žinomame kaip Tirgovištės naktinis puolimas, Vlado III ir Mehmedo II pajėgos kovojo nuo saulėlydžio iki maždaug keturių ryto Karpatų kalnų papėdėje. Puolimas buvo bandymas nužudyti Mehmedą II. Naudodamos tik deglus, Valakijos pajėgos nesugebėjo rasti jo palapinės, ir buvo pakeltas pavojaus signalas. R. T. McNally ir R. Florescu apskaičiavo, kad Vladas prarado 5000 vyrų – palyginti su 15 000 osmanų – bet jie pabrėžė, kad tai buvo „neįtikėtinai drąsus poelgis, kuris šlovinamas rumunų literatūroje ir liaudies folklore“.
Vlado pergalės prieš įsiveržusius osmanus buvo švenčiamos visoje Valakijoje, Transilvanijoje ir likusioje Europoje. Net popiežius Pijus II buvo sužavėtas.
„Jis yra teigiamas personažas Rumunijoje, nes yra žinomas kaip teisingas, nors ir labai griežtas valdovas“, – sako F. Curta.
Kaip mirė Vladas Drakula?
Netrukus po osmanų karo belaisvių sodinimo ant kuolo 1462 m. rugpjūtį Vladas buvo priverstas pasitraukti į tremtį Vengrijoje, nes nesugebėjo nugalėti savo daug galingesnio priešo Mehmedo II. Tremtyje Vladas buvo iškalėjo keletą metų, tačiau per tą laiką jis susituokė ir susilaukė dviejų vaikų.
Vlado jaunesnysis brolis Radu, kuris per karo kampanijas stojo į osmanų pusę, po brolio įkalinimo perėmė Valakijos valdymą. Tačiau po Radu mirties 1475 m. vietos bajorai, taip pat kelių kaimyninių kunigaikštysčių valdovai, pasisakė už Vlado sugrįžimą į valdžią, knygoje „Vlad the Impaler: Bloodthirsty Medieval Prince“ rašo Johnas M. Shea.
1476 m., Moldavijos vaivados Stepono III Didžiojo (1457–1504) remiamas, Vladas įvykdė paskutinį bandymą atgauti Valakijos valdovo sostą. Jis sėkmingai atkovojo sostą, tačiau jo triumfas buvo trumpalaikis. Tų pačių metų pabaigoje, žygiuodamas į dar vieną mūšį su osmanais, Vladas ir nedidelė priešakinių pajėgų grupė pateko į pasalą, ir Vladas Drakula buvo nužudytas.
Tačiau dar ir prieš mirtį galėjo turėti sveikatos problemų. 2023 m. tyrime mokslininkai, naudodami masių spektrometriją, ištyrė 1475 m. Vlado parašytą laišką. Tyrėjai rado biologinių įrodymų, kad Vladas sirgo kvėpavimo takų infekcija ir tikriausiai turėjo hemolakriją – ligą, dėl kurios žmogus verkia kruvinomis ašaromis. Hemolakrija gali atsirasti dėl paprastų akių sužalojimų ar infekcijų, bet ją taip pat gali sukelti sisteminės ligos – pavyzdžiui anemija ar nervų sistemos sutrikimai.
C. Rezachevicius 2002 m. tyrime pažymėjo, kad dėl Vlado III kapo vietos yra daug prieštaringų nuomonių. Manoma, kad jis palaidotas Snagovo vienuolyno bažnyčioje, šiaurinėje šiuolaikinio Bukarešto miesto dalyje, laikantis to meto tradicijų. Tačiau neseniai istorikai ėmė abejoti, ar Vladas Drakua iš tiesų negali būti palaidotas Komanos vienuolyne, esančiame tarp Bukarešto ir Dunojaus – netoli vietos, kurioje, kaip mano F. Curta, įvyko mūšis, kuriame Vlad buvo nužudytas.
Viena yra aišku: skirtingai nei B. Stokerio grafas Drakula, Vladas III Drakula tikrai mirė. Šiuolaikiniam pasauliui liko tik jo kaip Valakijos valdovo metų siaubingos istorijos, rašo „Live Science“.