Žmonės yra vieninteliai gyvūnai, kurie nuolat padeda vieni kitiems gimdymo metu, kuris žmonėms yra ypač ilgas ir skausmingas procesas, nes mūsų kūdikiai turi dideles galvas ir turi praeiti per palyginti siaurą gimdymo kanalą. Kiti primatai – tokie kaip juodosios riestanosės beždžionės ir bonobai – taip pat buvo pastebėti padedantys vieni kitiems gimdyti, bet tik retkarčiais.
Dabar mokslininkai pastebėjo tokį patį elgesį pas peles. Robertas Froemke iš Niujorko universiteto „Langone Health“ ir jo kolegos tai pastebėjo, kai atskiro tyrimo metu registravo gimdančių pelių smegenų veiklą. Jie pastebėjo, kad kitos pelės tame pačiame narve bendravo su šiais gyvūnais ir atrodė, kad kartais padėdavo gimdyti jauniklius.
Norėdami sužinoti daugiau, mokslininkai genetiškai modifikavo nėščias peles, kad jos neturėtų oksitocino receptorių. Oksitocinas, dažnai vadinamas „meilės hormonu“, sukelia gimdos susitraukimus, kurie padeda išstumti peliukus iš gimdymo kanalų. Be šių susitraukimų jie gali įstrigti ir mirti. Dažnai neišgyvena ir motina.
Mokslininkai 10 tokių pelių laikė atskiruose narvuose, kiekvieną poruodami su patele, kuri anksčiau buvo pagimdžiusi bent vieną vados jauniklį. Atskira grupė iš septynių nėščių pelių be oksitocino receptorių buvo laikoma atskiruose narvuose.
Gimdymo metu pelės motinos padėdavo nėščioms pelėms, kai jų jaunikliai įstrigdavo. „Ji ateina ir elgiasi kaip maža pelė akušerė – labai atsargiai, savo burna ir letenomis ištraukia jauniklį“, – pasakoja R. Froemke, kuris pristatė šiuos atradimus Neurologijos draugijos susirinkime San Diege, Kalifornijoje. Padedančios pelės taip pat prakirsdavo skysčiu užpildytą maišelį, kuriame buvo naujagimiai, kad šie galėtų kvėpuoti.
Devynios iš dešimties nėščių pelių, kurioms buvo priskirtos šios pelių „akušerės“, išgyveno gimdymą, o vidutiniškai apie 90 procentų jų jauniklių taip pat išgyveno. Palyginimui, tik viena iš vienišų nėščių pelių išgyveno gimdymą, o visi šios grupės jaunikliai nugaišo. „Yra daug priežasčių, kodėl žinduoliai yra socialūs, ir pagrindinė priežastis yra padėti vieni kitiems, ypač šiais tikrai pažeidžiamais laikotarpiais, – sako R. Froemke. – Net pelės, kaip ir mes, stresuoja su gimdymu ir vaikų priežiūra, ir gali padėti kitoms, kad tai nebūtų toks traumuojantis procesas, galbūt panašiai kaip mes.“
Norėdami įvertinti, ar būtinas pelės, kuri anksčiau buvo pagimdžiusi, buvimas, komanda į atskirus narvus įdėjo dar 14 nėščių pelių be oksitocino receptorių. Septynios iš jų buvo apgyvendintos kartu su patinais, keturios – su patelėmis pelėmis, kurios niekada nebuvo pagimdžiusios, ir trys – su patelėmis, kurios nebuvo pagimdžiusios, bet taip pat neturėjo oksitocino receptorių. Manoma, kad šie receptoriai yra svarbūs ne tik gimdos susitraukimams, bet ir socialiniams santykiams.
Tyrėjai nustatė, kad beveik 60 procentų nėščių pelių, apgyvendintų kartu su patinais, ir pusė pelių, apgyvendintų kartu su negimdžiusiomis patelėmis, išgyveno gimdymą. Tačiau šie gyvūnai neišstūmė jauniklių gimdymo metu. Vietoj to, patinai užsilipo ant nėščių patelių, kas spaudė jų nugaras ir taip padėjo išstumti jauniklius. Tuo tarpu negimdžiusios patelės „šukavo“ nėščias pateles ir taip pat spaudė jų pilvą. Neaišku, kodėl šių grupių elgesys skyrėsi. Iš trijų pelių, laikomų su patelėmis, neturinčiomis oksitocino receptorių, išgyveno tik viena.
Tačiau nė vienas jauniklis šioje eksperimento dalyje neišgyveno – nes jų skysčiu užpildyti maišeliai liko nepažeisti. „Atrodo, kad norint būti sėkminga [pele] akušere, reikia turėti motinystės patirties“, – sako R. Froemke.
Šie atradimai patvirtina mintį, kad gyvūnų pasaulyje rūpinimasis yra labiau paplitęs, nei mes manėme. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad pelės teikia pirmąją pagalbą savo sąmonės netekusiems bendražygiams. Naujausi rezultatai rodo, kad gimdymas ir jauniklių auginimas yra „pagrindinės gyvūnų santykių ir socialinių tinklų organizavimo jėgos“, sako R. Froemke.
„Tėvų rūpinimasis yra viena iš įtakingiausių socialinių sąveikų“, – sako Bianca Jones Marlin iš Kolumbijos universiteto Niujorke. Šie rezultatai pabrėžia, kad tai reikalauja paramos.
R. Froemke įtaria, kad akušeriškas elgesys pasitaiko tarp laukinių pelių ir galbūt tarp kitų graužikų bei gyvūnų apskritai. „Gimdymas yra labiausiai pažeidžiamas laikotarpis gyvūno gyvenime, – sako jis. – Gyvūnai pasislepia, kad jų nerastų plėšrūnai, todėl, manau, lauko stebėtojai retai matė tai bet kokios kitos rūšies gyvūnuose, išskyrus žmones.“
Parengta pagal „New Scientist“.