Nors yra įtikinamų mechanizmų, kaip senėjimas gali sukelti sapnų pokyčius laikui bėgant, šis klausimas yra labai mažai tyrinėtas.
„Sapnai priklauso nuo nervų sistemos, susijusios su vaizduote, atmintimi ir emocijomis, kuri vystosi ir su amžiumi reorganizuojasi“, – sako miego, plastiškumo ir sąmoningos patirties (SPACE) tyrimų grupės vadovas IMT aukštesniųjų studijų mokykloje Lukoje (Italija) dr. Giulio Bernardi. Tačiau anot jo, nustebina tai, kad labai nedaug tyrimų sistemingai nagrinėjo, kaip sapnai keičiasi per visą gyvenimą.
Šią idėją tyrinėję mokslininkai nustatė, kad žmonės skirtingais gyvenimo etapais skirtingai apibūdina savo sapnus. Jaunesni sapnuotojai paprastai mato ir jaučia ryškiau, o vyresni žmonės prisimena sudėtingesnes ir mažiau emocingas situacijas.
Vienas iš paprasčiausių ir galbūt labiausiai paplitusių paaiškinimų, kaip mūsų sapnai prisitaiko ir vystosi, vadinama „tęstinumo hipoteze“ – ir pirmą kartą pateikta ji buvo 1971 m.
Pagal šią teoriją, mūsų sapnai paprastai atspindi tai, ką patiriame būdraudami – jei atostogaujame, užmigdami galime matyti Saulę ir smėlį, bet jei nerimaujame dėl darbo, sapnuose galime atsidurti biure. Tačiau galiausiai miego ir realybės paralelės labai mažai atskleidžia, kodėl mums augant ir senstant mūsų sapnai gali keistis.
„Sapnų pokyčiai per visą gyvenimą atspindi sudėtingą smegenų vystymosi, miego struktūros ir kognityvinio bei emocinio brendimo sąveiką“, – sako G. Bernardi. Viskas – nuo atminties iki miego kokybės – gali turėti įtakos tam, kaip mes patiriame sapnus ir jų pasekmes: „Šie veiksniai lemia ne tik tai, kaip ryškiai sapnai atsiranda miego metu, bet ir tai, kaip tikėtina, kad juos prisiminsime pabudę“, – teigia mokslininkas.
Kaip sapnai su amžiumi keičiasi
Pagrindinius tyrimus apie tai, kaip sapnuoja vaikai, nuo aštuntojo iki dešimtojo dešimtmečio atliko miego tyrinėtojas Davidas Foulkesas. Remiantis jo tyrimais, jaunų žmonių sapnai paprastai yra gana paprasti – juose pasirodo gyvūnai, nejudantys objektai ir paprastos sąveikos. Tačiau tyrimai apie vaikų sapnus yra sudėtingi, nes rezultatai priklauso nuo kiekvieno vaiko gebėjimo suprasti, kas yra sapnai ir kaip juos perteikti kitiems.
Paauglystėje sapnai paprastai tampa dažnesni ir ryškesni nei vaikystėje, atspindėdami daugybę pokyčių, kuriuos patiriame savo kasdieniame gyvenime. Jaunesni paaugliai pasakoja sapnuojantys, kad krinta, yra persekiojami ir susiduria su monstrais ar gyvūnais, o vyresni paaugliai iš naujo patiria mokyklos ir naujų santykių stresą.
Suaugusiųjų gyvenime sapnai paprastai tampa šiek tiek kasdieniškesniais. Vienas tyrimas parodė, kad suaugusieji ir vyresnio amžiaus žmonės dažniau nei kitos amžiaus grupės sapnuoja, kad vėluoja kur nors atvykti ir „bandė dar kartą ir dar kartą kažką padaryti“. Keisti sapnai ir košmarai vis dar pasitaiko, bet paauglystės agresija pradeda blėsti, o sapnų sudėtingumas vis labiau atspindi mūsų kasdienį gyvenimą.
Tyrimai rodo, kad senatvėje žmonės paprastai praneša apie mažiau sapnų. Daugelis taip pat patiria „baltuosius sapnus“, kai prisimena sapnavę, bet nėra visiškai tikri, kas sapne vyko. Nors dalį šio reiškinio galima paaiškinti prastesne vyresnio amžiaus žmonių miego kokybe, didžioji dalis šio pokyčio – kaip ir visų amžiaus grupių sapnų atveju – yra susijusi su gebėjimu tiksliai ir vaizdingai prisiminti tai, ką matėme miego metu.
„Sapnas apibrėžiamas kaip subjektyvus patyrimas, kuris atsiranda miego metu, – sako Vokietijos Centrinio psichikos sveikatos instituto miego laboratorijos vadovas Michaelas Schredlas. – Mes gauname tik sapną arba sapno ataskaitą, prisiminimus apie patyrimus, kurie įvyko miego metu.“
Gyvenimo pabaigoje ir mirimo procese žmonės dažnai pasakoja matę mirusius artimuosius ir prisimena sapnuose matytus vaizdus, kaip jie ruošiasi kelionei. Hospisų pacientų tyrimai parodė, kad šie sapnai dažnai yra raminantys – ir nuramina žmones, atspindėdami mintis, kurios dažnai kyla gyvenimo pabaigoje, rašo „Live Science“.