Bitės susidūrė su kaulais, rausdamosis į žemę iki pageidaujamo gylio. Tada jos sustojo ir ėmė kurti lizdus dantų ir slankstelių ertmėse – kurios, kaip paaiškėjo, buvo idealios dydžio, nustatė mokslininkai. Dauguma kaulų, kuriuos mokslininkai iškasė, priklauso hutijoms – stambiesiems graužikams, kurie atrodo kaip voverės ir bebro hibridas. Likę kaulai yra išnykusios tinginių rūšies liekanos.
Tai pirmas kartas, kai bičių lizdai buvo rasti jau egzistuojančiose fosilijų ertmėse – ir tik antrasis įrodymas, kad urvarausės bitės lizdus įkuria urvuose. Mokslininkai anksčiau yra užfiksavę pavyzdžių, kai bitės „pragręžė“ senus kaulus, kad susikurtų lizdus, tačiau naujasis atradimas rodo, kad bitės mielai apsigyveno jau egzistuojančiose fosilijų ertmėse, teigiama tyrime, kuris buvo paskelbtas trečiadienį (gruodžio 17 d.) žurnale „Royal Society Open Science“.
„Osnidum almontei [taip pavadinti suakmenėję lizdai] ląstelės atrodo labai oportunistinės, užpildančios visas kaulines ertmes, esančias nuosėdų sluoksnyje“, – rašo tyrėjai.
Jie teigia, kad bitės rado hutijų kaulus praėjus ilgam laikui po to, kai juos į urvą sunešė Hispaniolos liepsnotosios pelėdos (Tyto ostologa). Pėdsakai rodo, kad šios dabar jau išnykusios pelėdos kartais į urvą nusinešdavo ištisas hutijas, bet suėdusios išmesdavo kaulus, o kartais atrydavo išvamas, kuriuose būdavo hutijų liekanų. Urve rasti pelėdos kaulai rodo, kad ši rūšis ten gyveno, pažymi mokslininkai.
Šios kaulų krūvos laikui bėgant buvo palaidotos – nes iš išorės į urvą pateko nuosėdos. Tyrimo duomenimis, kelios kartos urvarausių bičių pasinaudojo šia situacija daug vėliau – nors paprastai šios bitės lizdus įkuria atvirose vietose.
Vienoje dantų ertmėje mokslininkai rado šešis bičių lizdus – o tai rodo, kad po to, kai ankstesni lizdai buvo apleisti, naujos kartos bičių šeimos įsikūrė toje pačioje vietoje.
Bitės galėjo pasirinkti lizdą urve, o ne už jo ribų, nes aplinkiniame kraštovaizdyje buvo mažai arba visai nebuvo žemės, kurioje galėtų rausti urvus. „Teritorija, kurioje rinkome duomenis, yra karstinė, todėl sudaryta iš aštrių, kampuotų kalkakmenių ir neteko visos natūralios dirvos“, – teigia tyrimo bendraautorius, Floridos universiteto dėstytojo asistentas Mitchellas Riegleris.
Po vieno iš paskutinių mokslininkų apsilankymų urve buvo pateikti planai jį paversti septinių nuotekų laikymo talpykla. „Turėjome vykdyti gelbėjimo misiją ir iš ten išgabenti kuo daugiau fosilijų“, – teigė tyrimo autorius, Čikagos gamtos istorijos muziejaus paleobiologas Lazaro Viñola Lopezas.
Planai pastatyti septinę talpyklą galiausiai žlugo – bet mokslininkai vis tiek išvežė gausybę fosilijų. Šios fosilijos dar turi būti ištirtos, o komanda planuoja paskelbti daugiau tyrimų apie savo radinius, rašo „Live Science“.