„Žmonės gimsta judėti. Jie gimsta judėti ritmiškai“, – sako šokio psichologas Peteris Lovattas iš Hertsfordšyro universiteto Jungtinėje Karalystėje. Žinoma, ne visi esame vienodai talentingi šokėjai, bet šokis yra įsišaknijęs žmogaus prigimtyje. Žmonės beveik visose kultūrose šoka nuo neatmenamų laikų. Iš tiesų, ritmo jausmas atrodo esąs įgimtas. Naujagimių smegenų veikla rodo, kad net jie gali pastebėti, kai būgnininkas mušdamas ritmą padaro klaidą.
Ir mes nesame vieninteliai, turintys ritmo pojūtį. Sąrašas nėra ilgas, bet tarp kitų ritmą jaučiančių gyvūnų yra drambliai, jūrų liūtai ir bonobai. Vienas dalykas, kuris visus vienija, yra sudėtingas socialinis gyvenimas – todėl galima daryti išvadą, kad ritmo jausmas galėjo išsivystyti kaip grupės poreikis koordinuoti savo veiksmus.
Iš tiesų, tyrimai rodo, kad kai žmonės juda sinchroniškai, jie jaučia stipresnį bendruomeniškumo jausmą ir yra altruistiškesni vieni kitiems. Panašiai, vaikai, kurie kartu šoka, vėlesniuose žaidimuose pasirodo esą labiau linkę bendradarbiauti. Be to, kai profesionalūs šokėjai žiūri šokio vaizdo įrašus, jų smegenų bangos pradeda sinchronizuotis. „Judėjimas ritmu kartu stiprina socialinius ryšius, – sako P. Lovattas. – Tai didina prosocialinį elgesį.“
Dabar paaiškėja, kad šokis taip pat turi nepaprastą naudą individams. Pirmiausia, jis gali pagerinti mąstymo įgūdžius. Viename tyrime studentai šoko, važinėjo dviračiais, tyliai klausėsi muzikos arba sėdėjo ramiai – o prieš ir po to atliko nuotaikos ir kūrybiškumo testus. Tie, kurie atsikėlė ir šoko, po vos 5 minučių judėjimo pagal muziką parodė kūrybinio mąstymo padidėjimą, o jų nuotaika taip pat pagerėjo.
Šie du dalykai tikriausiai yra susiję. Šokant į kraują išsiskiria gerą savijautą sukeliančios neurocheminės medžiagos, vadinamos endorfinais, kurios mažina nerimą ir depresiją. „Šokant pagerėja nuotaika ir padidėja kūrybinis problemų sprendimo gebėjimas“, – sako psichologas.
„Nuotaika atlieka svarbų vaidmenį pažinimo procesuose, – sutinka Joe Verghese iš Alberto Einsteino medicinos koledžo Niujorke. Tačiau šokis yra kur kas daugiau nei tai. Privalumas, kurį jis turi prieš kitus fizinio aktyvumo būdus, gali būti susijęs su tuo, kad šokis apima daugybę elementų: emocinius, kognityvinius, fizinius ir socialinius. „Šokis yra sudėtinga veikla“, – sako jis.
Mažiau stebina tai, kad šokis taip pat gali pagerinti koordinaciją, erdvinę orientaciją ir atmintį – ypač jei bandote išmokti naują žingsnį ar šokio kombinaciją. „Šokis turi daugybę poveikių smegenims, – sako J. Verghese. Be kita ko, šokis įtraukia kognityvines ir sensomotorines sritis, dalyvaujančias judesių planavime ir atlikime. Jis tiesiogine prasme keičia neuronų ryšius ir jų bendravimo būdą.
„Šokis kai kurias smegenų dalis veikia labiau nei kitas, – sako J. Verghese. Viena iš svarbiausių sričių yra hipokampas – pora giliai esančių struktūrų, dalyvaujančių mokymosi, erdvinio suvokimo ir ilgalaikės atminties procesuose. Senstant hipokampas paprastai kas dešimtmetį praranda apie 2–3 proc. savo tūrio. Po 70 metų šis skaičius padidėja iki 1 proc. per metus. Šis praradimas yra ypač greitas žmonėms, sergantiems demencija – pvz., Alzheimero liga. Tačiau įdomu tai, kad hipokampas gali augti reaguodamas į įvairius protinius ir fizinius iššūkius, įskaitant šokį.
Praėjusiais metais paskelbtame tyrime buvo lyginami sveiki 63 metų ir vyresni suaugusieji, kurie šešis mėnesius du kartus per savaitę, o vėliau metus kartą per savaitę lankė šokių arba aerobikos užsiėmimus. Magnetinio rezonanso tomografijos tyrimai parodė, kad abiejų grupių dalyvių hipokampo tūris padidėjo. Šokėjų atveju tai, atrodo, buvo susiję su pagerėjusiu pusiausvyros jausmu.
Kitas neseniai atliktas tyrimas parodė, kad šokiai gali sumažinti baltosios medžiagos praradimą smegenyse, kuris taip pat linkęs spartėti su amžiumi. Baltosios medžiagos takai yra tarsi greitkeliai tarp smegenų sričių ir dalyvauja emocinių procesų apdorojime, dėmesio sutelkime ir problemų sprendime. Kai tyrėjai palygino žmones, kurie šešis mėnesius tris kartus per savaitę vaikščiojo, mankštinosi arba šoko, jie nustatė, kad tik šokėjai parodė baltosios medžiagos praradimo sulėtėjimą.
Šie rezultatai atitinka J. Verghese tyrimą, kuriame buvo nagrinėjama, kokios laisvalaikio veiklos gali sumažinti demencijos riziką. Jo komanda vidutiniškai penkerius metus stebėjo 469 vyresnius nei 75 metų žmones ir nustatė, kad tie, kurie mėgo protinę veiklą – pavyzdžiui, skaitymą ir kryžiažodžių sprendimą, buvo mažiau linkę susirgti demencija. Šokiai buvo vienintelė fizinė veikla, turinti panašų poveikį – iš tiesų, šokantys žmonės turėjo mažiausią kognityvinių gebėjimų nuosmukį iš visų.
J. Verghese tikisi, kad daugiau tyrimų padės įvertinti šokio veiksmingumą ir nustatyti, kaip jį geriausiai panaudoti smegenų sveikatai gerinti. Šiuo metu jis atlieka bandomąjį tyrimą su 32 vyresniais nei 65 metų asmenimis, kurie šešis mėnesius dalyvaus socialiniuose šokiuose (pavyzdžiui, fokstroto, valso ir lotynų šokių) arba judės ant bėgimo takelio. Tyrimo pabaigoje smegenų skenavimas parodys, kur įvyko pokyčiai.
Visa tai yra labai gera žinia. Jei kada nors norėjote išmokti tango arba tiesiog gėdijotės, tai yra jūsų pasiteisinimas išeiti į šokių aikštelę. Nesvarbu, kada gyvenime pradėsite šokti – pradėti verta bet kada.