Trumpas atsakymas – ne. Mėnulio išvaizda ne tik skiriasi priklausomai nuo vietos, bet kai kuriose vietose jis netgi atrodo besisukantis nuo patekėjimo iki nusileidimo.
„Kaip matome Mėnulį ir žvaigždes, priklauso nuo perspektyvos“, – teigia Planetų Mokslo instituto (JAV ne pelno siekiančio instituto, tiriančio Saulės sistemą) vyresnioji mokslininkė Pamela Gay.
Nuo Šiaurės iki Pietų ašigalių
Jei žiūrėtumėte į pilną Mėnulį iš Žemės Šiaurės ašigalio, pamatytumėte žymųjį ir lengvai pastebimą Tycho kraterį su išsiskleidusiais išmestų uolienų spinduliais Mėnulio apatinėje dalyje. Tačiau iš Amundseno-Scotto Pietų ašigalio stoties, esančios tiksliai mūsų planetos Pietų ašigalyje, Tycho krateris atrodytų Mėnulio viršuje.
Susiję straipsniai
Mažiau dramatiški Mėnulio orientacijos pokyčiai matomi iš vidutinio klimato regionų. Mėnulio ir planetų instituto sudaryta diagrama rodo, kad Mėnulio orientacija Velingtono mieste, Naujojoje Zelandijoje, yra 97,1 laipsnio prieš laikrodžio rodyklę, palyginti su ta, kuri matoma Los Andžele. Šis kampas priklauso nuo vietovių platumos skirtumo.
Taip atsitinka todėl, kad jūsų padėtis kosminių objektų atžvilgiu keičiasi, kai keliaujate iš vienos platumos į kitą. Stebėtojai, esantys priešingose Žemės pusėse, žiūri į Mėnulį iš priešingų perspektyvų.
Vis dėlto visose Žemės vietose matomas daugiau ar mažiau tas pats Mėnulio paviršius. Taip yra todėl, kad Mėnulis vieną apsisukimą aplink savo ašį atlieka per tą patį laiką, per kurį apsisuka aplink Žemę – tai reiškinys, vadinamas sinchroniniu sukimusi (nors dėl libracijos, arba svyravimų, vaizdas šiek tiek skiriasi).
Nuo jaunaties iki pilnaties
Mėnulio fazės per kiekvieną mėnulio ciklą – 29,5 dienų ciklą nuo pilnaties iki jaunaties ir atgal – taip pat skiriasi Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose.
Mėnulio ir Planetų instituto iliustr.
„Tai lemia tai, kaip vietinis horizonto plokštumas yra orientuotas atsižvelgiant į Žemės, Mėnulio ir Saulės padėtis“, – sako, Middlebury koledžo observatorijos Vermonte (JAV) specialistė Catherine Miller. Ji teigia, kad toli nuo pusiaujo riba tarp neapšviestų ir apšviestų Mėnulio sričių yra išsidėsčiusi beveik vertikaliai, todėl Mėnulio fazės keičiasi horizontaliai.
Tačiau, kaip teigia Mėnulio ir Planetų institutas, nors Šiaurės pusrutulio stebėtojai mato, kaip Mėnulis didėja ir mažėja iš dešinės į kairę, Pietų pusrutulyje vyksta atvirkštinis reiškinys. Pasak C. Miller, šis skirtumas vėlgi kyla dėl skirtingų perspektyvų, būdingų abiem pusrutuliams. Štai kodėl, remiantis 2017 m. Unicode techninio komiteto dokumentu, pirmojo ir trečiojo ketvirčio Mėnulio simboliai (tokie, kokius matote savo telefono emodžių sąraše), sukurti atsižvelgiant į Šiaurės pusrutulio perspektyvą, Pietų pusrutulio stebėtojams atrodo netikslūs.
Prie pusiaujo viskas tampa dar įdomiau. Mėnulis, matomas jo tekėjimo metu, artėdamas prie pilnaties fazės plečiasi vertikaliai, o ne į šonus. Tai reiškia, kad pusmėnulis dažnai atrodo kaip valtis. Tačiau, remiantis knyga „Astronomy for All Ages“, didžiojoje Žemės paviršiaus dalyje mėnulio fazės skirtingais metų laikais keičiasi nuo labiau vertikalių į labiau horizontalias (ir atvirkščiai).
Pokyčiai per naktį
Daugelyje vietų Mėnulio paviršiaus orientacija atrodo besisukanti aplink savo centrą, kai jis tam tikrą naktį keliauja per dangų, sako C. Miller. Pavyzdžiui, prie pusiaujo atrodo, kad Mėnulio paviršius per vakarą gali pasisukti maždaug 180 laipsnių, teigia ji.
Taip yra todėl, kad Mėnulio orbita beveik sutampa su Žemės orbitos plokštuma aplink Saulę. Dėl to, kaip teigiama 2025 m. „Journal of the British Astronomical Association“ žurnale paskelbtame straipsnyje, ties pusiauju Mėnulis dažnai praeina beveik per zenitą (tašką danguje tiesiai virš stebėtojo).
Kai Mėnulis pusiaujo vietovėse pakyla iš rytų, perėjęs zenitą jis nusileidžia į vakarus. Mėnulio patekėjimo metu turėtumėte žiūrėti tiesiai į rytus, tačiau norėdami pamatyti Mėnulį jo nusileidimo metu, turėsite pasukti savo kūną 180 laipsnių kampu. Taigi, ne Mėnulis pasisuko, o žmonės, stebintys Mėnulį, pasuka savo kūnus, kad galėtų sekti Mėnulio kelią. „Viskas priklauso nuo to, kaip [Mėnulis] seka tą lanką“, – sako P. Gay.
Šis reiškinys nepasireiškia aukštesnėse platumose, kur Mėnulis neperžengia zenito, todėl jam pamatyti nereikia pasisukti visais 180 laipsnių.
Šis tariamas Mėnulio „sukimasis“ mažėja, kai tolstame nuo pusiaujo link polių. Kuo toliau Mėnulis yra nuo zenito, tuo mažiau jis atrodo pasisukęs tarp Mėnulio patekėjimo ir nusileidimo.
Taigi, kitą kartą keliaudami, pažvelkite į Mėnulį. Galbūt nustebsite, įspėja „Live Science“.