D. Plattas yra Harvardo universiteto papildomų studijų mokyklos kompiuterijos dėstytojas ir keleto kompiuterijos knygų autorius. Naujausia jo knyga „Why Software Sucks ... And What You Can Do About It“ skirta paprastiems vartotojams. Anot D. Platto, bene dažniausiai jį erzina nereikalingi programinės įrangos klausimai. Pavyzdžiui, dokumentų rengyklių prašomas patvirtinimas, ar vartotojas nori išsaugoti padarytus pakeitimus.
Pasak D. Platto, pradedantiesiems kompiuterių vartotojams, įpratusiems rašyti spausdinimo mašinėle ar paprastu rašikliu, toks klausimas sunkiai suvokiamas. Lygiai taip pat sėkmingai būtų galima paklausti: „Išmesti lauk visa tai, ką parašėte?“
Veiksmų patvirtinimo dialogo langai naudojami taip dažnai, kad į juos nekreipiama dėmesio, net kai tai vertėtų padaryti. Blogiausias vartotojo ir kompiuterio dialogo pavyzdys - klaidų pranešimai. Savo knygoje D. Plattas aprašo, kaip bandant išsaugoti interneto puslapį naršyklė pateikė klaidos pranešimą, teigiantį, kad puslapio išsaugoti nepavyko. Vienintelis pasirinkimas tokiame dialogo lange yra „Gerai“ („OK“). Tačiau tikrai nieko gero neįvyko, programa neatliko jai skirtos užduoties ir net nesiteikė nurodyti priežasties.
Savo kitose devyniose knygose, skirtose kompiuterijos profesionalams, D. Plattas bando perduoti žinią: „Jūsų vartotojas - tai ne jūs“. Žmonės, rašantys programas, vertina galimybę kontroliuoti. Norėdamas iliustruoti šį savo teiginį, D. Plattas pateikia faktą, kad daugelis programuotojų linkę rinktis automobilius su rankine pavarų dėže, tačiau tarp praėjusiais JAV parduotų automobilių tokių buvo mažiau nei 15 proc.
Analogiškai daugelio programinės įrangos funkcijų, tokių kaip galimybė perkelti meniu juostą, paprastiems vartotojams tikrai neprireiks. Pasak D. Platto, papildomų programos funkcijų kūrimas didina programos darbo trikio bei saugumo spragų tikimybę.
Tačiau ne visi sutinka, kad vartotojai turėtų nustatyti, kaip turi veikti programa. „Software & Information Industry Association“ programinės įrangos skyriaus direktoriaus Davido Thomaso teigimu, problemos dažnai kyla todėl, kad geros programos dažnai yra perkraunamos savybių, kurių nori pažengę vartotojai („power users“). Dažniausiai tai yra didelės korporacijos ar garsiai besireiškiantys asmenys. Pasak D. Thomaso, iš tiesų vartotojams nereikėtų leisti projektuoti programinės įrangos. Jie to daryti tikrai nemoka.
Kaip gerą programų pavyzdį D. Thomas nurodo kai kurias internetines paslaugas. To priežastis – finansinė paskata. Internetinių programų kūrėjai žino, kad jei jie nesugebės vartotojams pateikti tinkamos paslaugos, vartotojai jos nebenaudos ir programuotojai neteks dalies ar net visų savo pajamų. Tačiau, pasak D. Thomaso, parduodant programinę įrangą galima taip labai nesistengti, nes pinigai jau yra gauti.
Tiesa, tiek D. Thomasas, tiek D. Plattas sutinka, kad internetui dar toli iki tobulumo. Pasak jų, daugelio interneto puslapių savininkai, stebintys savo vartotojų elgesį, turėtų pastebėti, kad 99 proc. lankytojų visos tos animacijos ir paveikslėliai nedomina. Vos tik pasirodžius tokiai užsklandai, jie spaudžia nuorodą „Close“.
Pasak D. Platto, geras interneto svetainių pavyzdys gali būti „Google“ paieškos sistema ir „FedEx Kinko“ biurų aptarnavimo sistema. Tačiau daugelis kitų interneto svetainių yra daug sudėtingesnės, nei galėtų būti. Savo neseniai įkurtame interneto dienoraštyje https://suckbusters.com D. Plattas pateikia pavyzdį, kaip „Google“ paieškos svetainė teikia geresnes UPS paslaugas, nei pati siuntų perdavimo tarnybos svetainė. Programavimo siaubų puslapyje galima rasti įdomų „Google“ ir „Yahoo“ paieškos sistemų evoliucijos palyginimą, patvirtinantį D. Platto teiginius.
Tiesa, yra ir kitokių nuomonių apie „Google“ paieškos svetainę. „Nielsen Norman Group“ vartotojų sąsajos eksperto Dono Normano teigimu, „Google“ paieškos svetainė paprasta, nes ji yra primityvi. Ji pateikia tik vienintelę paieškos funkciją, tačiau panorėjus pasinaudoti kitomis „Google“ paslaugomis – jų reikia gerokai paieškoti. Priešingai, anot D. Normano, MSN ir „Yahoo“ portalai yra gausūs, nes jais yra lengva naudotis.
Programinės įranga erzina vartotojus dar ir todėl, kad vieną įrenginį ar programą bandoma pritaikyti visiems. Juk iš pradžių kompiuteriai buvo profesionalų sukurti įrenginiai, skirti profesionalams. Tačiau atpigus ir paplitus kompiuteriams, juos pradėjo naudoti vis daugiau kompiuterijoje visiškai nenusimanančių žmonių.
Kompiuterių ir programinės įrangos kūrėjai, užuot aiškiai atskyrę profesionalų ir vartotojiškas rinkas, kaip tai padarė fotoaparatų ar vaizdo kamerų gamintojai, ėmėsi Sizifo darbo ir pabandė sujungti šias rinkas. To pasėkoje platinama programinė įranga erzina ir paprastus namų vartotojus, ir profesionalus. Pirmieji nori paspausti vieną ar du mygtukus ir turėti rezultatą, papuoštą įvairiais efektais, o profesionalai nori aiškaus funkcijų rinkinio, kurios tiksliai atlieka joms pavestas užduotis. Juk nieko nestebina, kad koks nors oscilografas ar multimetras, nepateikia duomenų trimatėmis spalvotomis histogramomis, nesiima automatiškai atspėti ką reikia matuoti – įtampą, srovę ar varžą ir šiais įrenginiais neprekiaujama universalinėse parduotuvėse.