Porelei pavyko pasiekti, kad Brazilijos teismas priverstų „YouTube“ vaizdo įrašų portalą pašalinti visas įrašų kopijas, tačiau, vos jas pašalinus, vartotojai įkėlė naujas. Šį mėnesį, paklusdami teismo sprendimui, Brazilijos interneto paslaugų teikėjai buvo užblokavę priėjimą prie „YouTube“, tačiau buvo jau per vėlu. Vaizdo įrašas jau buvo pasiekęs kitas interneto svetaines, o daugelis brazilų jau turėjo asmenines įrašo kopijas savo kompiuteriuose.
Plintant antrosios kartos („Web 2.0“) interneto paslaugoms, leidžiančioms vartotojams lengvai keistis duomenimis, apsaugoti informaciją bus vis sunkiau. Nors visuomenė gali turėti rimtų priežasčių išsaugoti informacijos konfidencialumą (privatumas, saugumas ar tiesiog padorumas), tačiau pakanka vieno asmens sprendimo, kad ši informacija taptų vieša. Prie informacijos paviešinimo gali prisidėti ir intensyvus asmeninės informacijos rinkimas.
Pasak Amerikos mokslininkų federacijos valstybės paslapčių projekto mokslinio tyrinėtojo Steveno Aftergoodo, yra vis daugiau būdų išplatinti informaciją, tačiau atsirado vos keletas naujų būdų, kaip ją apsaugoti. Anot jo, didžiausias paradoksas tas, kad dažnai kuo labiau stengiamasi nuslėpti informaciją, tuo daugiau dėmesio ji sulaukia. D. Cicarelli vaizdo klipas tapo ypač populiarus, kai viso pasaulio žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie „YouTube“ portalo blokavimą. Paskui Brazilijos ir kitų šalių internautai išplatino šį vaizdo įrašą šimtuose kitų interneto svetainių, kurios nebuvo uždraustos teismo sprendimu. Teisėjui teko atšaukti savo sprendimą ir vėl Brazilijoje leisti naudotis „YouTube“ portalu.
Tačiau vaizdo įrašas su D. Cicarelli – ne vienintelis nekontroliuojamos informacijos pavyzdys. Vos pasirodžius oficialiam buvusio Irako diktatoriaus egzekucijos vaizdo įrašui, internete tuoj paplito mobiliuoju telefonu padarytas vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip sargybiniai tyčiojasi iš S. Husseino paskutinėmis jo gyvenimo akimirkomis (nors vėliau tai buvo paneigta). Per keletą dienų „Google Inc.“ vaizdo įrašų portale šis įrašas buvo peržiūrėtas daugiau nei 15 mln. kartų.
Ne vien vaizdo įrašams gresia paviešinimo pavojus. Praėjusiais metais „American OnLine“ (AOL) paviešino apie 650 tūkst. savo klientų statistinius duomenis, kaip reikiant nepašalinusi asmeninės informacijos. Nepaisant to, ši informacija papilto internete, buvo netgi sukurtos specialios svetainės, ieškančios asmeninės informacijos pagal AOL paviešintus duomenis. Prieš kelerius metus vienas įsilaužėlis, pasinaudojęs „Diebold Inc.“ darbuotojo asmeniniais duomenimis, pavogė elektroninio balsavimo mašinų dokumentaciją, atskleidusią šių balsavimo sistemų saugumo spragas. Kompanija kreipėsi į teismą, prašydama pašalinti šią informaciją iš interneto svetainių, tačiau jai nepavyko.
Internetas leidžia greitai išplatinti informaciją. Kadangi skaitmeninė informacija nedegraduoja ją kopijuojant, internete ji gali likti ilgą laiką. Labai paplito ir įrankiai, leidžiantys įrašyti kompromituojančią medžiagą. Pavyzdžiui, S. Husseino pakorimo įrašas galėjo būti neįmanomas prieš keletą metų, tačiau šiuo metu beveik kiekvienas naujas mobilusis telefonas gali įrašyti vaizdo medžiagą. Nors D. Cicarelli nufilmavo vienas paparacis, tačiau „YouTube“ ir panašios svetainės leidžia šį įrašą pamatyti milijonams internautų. O svetainėse naudojamos vaizdo įrašų apsaugos pašalinamos per keletą minučių.
Net ir labiausiai užsispyrę žodžio laisvės advokatai kartais ima nerimauti dėl tokios laisvės. Pasak S. Aftergoodo, kai kurie įrašai gali būti paprasčiausi asmeniniai keršto išpuoliai prieš kokį nors asmenį ar neapykantos, nukreiptos prieš kokią nors visuomenės mažumą, skatinimas.
Pasak Harvardo universiteto interneto teisės profesoriaus Johno Palfrey'jaus, visa atsakomybė dabar tenka pavieniams asmenims. Jie internete turi elgtis taip, kaip jie elgiasi kasdieniame gyvenime. Deja, kai kurie asmenys internete elgiasi taip, lyg ten negaliotų jokie įstatymai, o tai nėra gerai. Tačiau, pasak profesoriaus, duomenų laisvė atperka visas žalas.
Tiek įvairios kompanijos, tiek pavieniai asmenys yra ne kartą bandę pašalinti informaciją iš interneto, tačiau dažniausiai jiems tai nepavykdavo. Pasak Ilinojaus universiteto ryšių profesoriaus Steve'o Joneso, grasinimai teismais yra tik atbaidanti priemonė, o ne problemos sprendimas. Kvaila galvoti, kad, informacijai pasklidus internete, ją bus galima surinkti atgal.
Žinoma, yra išimčių. Praėjusių metų pabaigoje JAV vyriausybė uždarė šimtus svetainių, kuriose buvo pateikiami milijonai Irake konfiskuotų dokumentų. Buvo susirūpinta, kad juose buvo pateikta per daug informacijos apie tai, kaip pasigaminti atominę bombą. Tiesa, niekas nesugalvojo nukopijuoti ir pateikti visos duomenų bazės. Tačiau, anot S. Aftergoodo, kai kuriems asmenims pavyko surinkti pavienius dokumentus.
Tačiau kur kas geriau iš karto pasirūpinti duomenų saugumu. Daugelis valstybinių paslapčių lieka slaptos. Kompanijoms taip pat pavyksta apsaugoti savo programinės įrangos išeities tekstus ar gėrimų receptus.
Tačiau užsispyrę asmenys sugalvoja būdų apeiti apsaugas. Šešiolikmetis norvegas Jonas Johansenas (DVDJohn) tapo įsilaužėlių stabu, kai sukūrė DVD diskų dekodavimo programą, kad galėtų peržiūrėti DVD įrašus „Linux“ kompiuteriu. Vėliau ši programinė įranga buvo panaudota neteisėtam diskų kopijavimui. Dėl ko norvegas keletą metų buvo tampomas po teismus.
Taigi bendra taisyklė lieka galioti visiems: vienintelis patikimas būdas apsaugoti informaciją nuo visuomenės – neleisti jai pakliūti į internetą.