Tokio pasirinkimo priežastis paprasta – diskeliai dažnai susigadindavo, ir, prireikus įdiegti programą, vartotojui kildavo problemų. Tačiau nebuvo diskelių, kurių piratams nebūtų pavykę nukopijuoti. Specialios programos sudorodavo ir nestandartinio dydžio ar formato diskelius, joms nekeldavo problemų diskeliai su specialiai pradegintomis skylėmis. Gamintojams liko tik susitaikyti su šiais faktais ir apsiriboti serijiniu numeriu, o paplitus internetui – plačiai naudoti gaminio aktyvavimo procedūrą.
Šios paprastos priemonės yra pakankamai efektyvios, kad sukeltų problemų vadinamiesiems namų piratams, t.y. paprastiems vartotojams. Tačiau skaitmeninių pramogų pramonė vis dar bando griebtis už šiaudo ir kuria vis naujas apsaugas nuo kopijavimo, kurios po mėnesio kito vis tiek apeinamos. Skaitmeninės teisių valdymo sistemos („Digital Rights Management“ DRM) yra pateikiamos kaip privalumas vartotojui.
Deja, DRM, kurią reikėtų vadinti skaitmeninėmis ribojimo („restriction“) sistemomis, vartotojui neteikia jokios naudos. Pavyzdžiui, teiginys, kad DRM leidžia vartotojui būti tikram, kad jis teisėtu būdu įsigijo tikrą kūrinį, yra nepagrįstas. Techniškai niekas nesukliudys kompanijai sukurti savo skaitmeninę licenciją ir neteisėtai platinti apsaugotus nuo kopijavimo įrašus, nemokant autoriams nei cento. O surinkus pakankamai pinigų, uždaryti svetainę ir palikti vartotojus „ant ledo“. Argumentas, kad DRM sistemos vartotojams suteikia didesnį, geresnės kokybės turinio pasirinkimą, nes turinio teikėjas yra labiau linkęs apsaugotą turinį pateikti internetu, tai pat kelia šypsnį. Šiuolaikiniai keitimosi rinkmenomis tinklai leidžia įrašus siųsti sparčiau, neretai patogiau, o dažnai ir pateikia gerokai kokybiškesnius įrašus, nei siūlo teisėtos paslaugos.
Pasirengusiam mokėti pinigus vartotojui šios sistemos yra tik žalingos. Įsigijęs dirbtinai suluošintą kūrinį, vartotojas įspraudžiamas į labai siaurus rėmus. Kokia nauda iš DRM, jei ši sistema draudžia nusipirktą muzikos kūrinį perkelti iš vartotojo nešiojamojo grotuvo į namų pramogų centrą ar iškirpti kūrinio fragmentą ir padaryti iš jo asmeninę telefono skambučio melodiją. Visais šiais atvejais vartotojas nori tik atkurti įsigytą kūrinį, kitokių teisių jam nereikia. Tačiau pasitelkę DRM turinio platintojai teisę paverčia privilegija ir siekia apmokestinti vartotoją kiekvieną kartą, kai jis bando pasinaudoti savo „privilegija“ atkurti kūrinį. Kita DRM problema – papildoma kaina, kurią tenka mokėti vartotojui.
Niekur kitur tai nėra taip akivaizdu, kaip vaizdo įrašų pramonėje. Kino kompanijos reikalauja, kad vaizdo grotuvuose būtų realizuoti turinio apsaugos mechanizmai, taigi įrangos gamintojai privalo įsigyti turinio apsaugos technologijų licencijas, antraip jų grotuvai negalės atkurti DVD, „HD DVD“ ar „Blu-Ray“ diskų. Apie 1999 metus CSS, MPEG-2, „Macrovision“ sistemų licencijų kaina sudarė 13 – 20 JAV dolerių kiekvienam grotuvui. Naivu tikėtis, kad „HD DVD“ ar „Blu-Ray“ formatus sukūrusių kompanijų apetitai licenciniams mokesčiams sumažėjo nuo to laiko. Naujos kartos grotuvų gamintojai privalo sumokėti mokesčius už AACS apsaugos licenciją, HDMI sąsajos licenciją, įsigyti „Intel“ duomenų kodavimo procesorių, nes AACS reikalauja, kad visi didelės raiškos duomenys būtų užkoduoti patikimu algoritmu nuo pat disko iki ekrano. Visas šias papildomas išlaidas taip pat turės sumokėti vartotojas. Galima sakyti, tai tipiškas amerikietiško verslo pavyzdys, kai turint sprendimą sugalvojama jam tinkama problema.
Panagrinėjus DRM sistemų darbą galima teigti, kad kartais jos nenaudingos nei įrangos gamintojams, nei turinio kūrėjams ar platintojams. Šios priemonės didina gaminių kainą, mažina jų suderinamumą ir atgraso vartotojus. Prisiminkite skandalą, kilusį dėl „Sony“ muzikinių CD apsaugos programos, kuri „Windows“ operacinėse sistemose padarė didelę saugumo spragą.
Nepatogumų sukėlė ir kitos apsaugos nuo kopijavimo sistemos. Pavyzdžiui, dėl Izraelio kompanijos „Midbar“ sukurtos „Cactus“ apsaugos maždaug 4 proc. Vokietijos muzikos klausytojų grąžino diskus į parduotuves, nes paprasčiausiai negalėjo jų atkurti. Dėl tokių problemų „Philips“ kompanija, kuriai priklauso teisės į „Audio CD“ formatą, uždraudė naudoti „Audio CD“ logotipą ant apsaugotų nuo kopijavimo CD diskų. Pasak kompanijos, tokie diskai neatitinka muzikinio CD disko reikalavimų.
Ironiška, tačiau kartais tokios apsaugos būna juokingai neefektyvios. EMI išleisto „Gorillaz – Demon Days“ muzikinio CD apsaugai apeiti „Windows“ sistemoje pakako laikyti nuspaustą „Shift“ klavišą. Tokiu būdu neleidžiama automatiškai sužadinti programų, esančių įdėtame CD diske. „Linux“ sistemoje apskritai nebuvo pastebėta jokios apsaugos...
Įrašų pramonė gali visai sėkmingai apsieiti ir be apsaugų nuo kopijavimo. Tai akivaizdžiai rodo „eMusic“ portalo sėkmė. Šio portalo, prekiaujančio neapsaugotomis nuo kopijavimo MP3 rinkmenomis, paslaugomis naudojasi per ketvirtį milijono vartotojų. Vien praėjusių metų pabaigoje Europoje šis portalas pardavė per 4,5 mln. įrašų.
Yra ir kitas būdas apriboti namudinį piratavimą. Pagrindinė priežastis, dėl kurios vartotojai nesusimąstydami platina internetu muzikos įrašus yra ta, kad praktiškai negalima pasakyti, kas padarė piratinę įrašo kopiją ir kas ją išplatino. Kitaip tariant, Petras, nusipirkęs įrašą, gali jį išplatinti „eDonkey“ keitimosi rinkmenomis tinklu. Atsisiuntę šį įrašą iš „eDonkey“, Jonas ir Marytė jį gali įkelti į „Soulseek“ ar „Bittorrent“ tinklą. LATGA dirbantis Saulius internetu gali rasti tą patį įrašą visiems trims vartotojams, tačiau be papildomo policijos tyrimo jis negalės pasakyti, kuris vartotojas išplatino piratinę kopiją.
Šią problemą gali stipriai pažaboti rinkmenų žymėjimas. Tikėtina, kad nusipirkęs autorinį, t.y. tik jam skirtą, įrašą, vartotojas jį saugos labiau, kaip saugoma knyga su autoriaus parašu. Į skaitmeninį muzikos įrašą galima įterpti vadinamuosius skaitmeninius vandens ženklus („watermark“), kuriuose galima užkoduoti, kas įsigijo šį įrašą. O vaizdo įrašus platinanti Didžiosios Britanijos kompanija „Streamburst“ nusprendė pasielgti dar paprasčiau. Kiekvieno vaizdo įrašo pradžioje parodoma užsklanda, kurioje nurodoma, kam priklauso šis įrašas. Tiesa, kompanija pašalina ir unikalų bitų derinį iš kiekvieno įrašo, pagal kurį galima atsekti filmą pirkusiojo tapatybę, net jei užsklanda buvo pašalinta.
Žinoma, užsklandą pašalinti nėra sunku, tačiau, anot kompanijos vadovo, visam įrašui perkoduoti reikės daugiau laiko ir pastangų, nei paprasčiausiai rasti piratinę kopiją. Be to, tikrai ne kiekvienas eilinis vartotojas mokės apdoroti MPEG-4 suglaudintą vaizdo įrašą, o juk būtent šiuos „piratus“ ir stengiamasi pažaboti. „Streamburst“ visą dėmesį sutelkė į tai, kad paprastam vartotojui neapsimokėtų piratauti. Kadangi kompanija nenaudojo jokių apsaugos nuo kopijavimo programų, jos siūlomi vaizdo įrašai yra puse svaro pigesni nei „iTunes“ svetainėje. Tačiau šiuos įrašus galima žiūrėti visur ir visuomet.
Regis, interneto spaudimas ir štai tokios inovacijos privertė susimąstyti ir muzikos įrašų pramonę. Kaip rašoma „International Herald Tribune“ naujienų portale, šiųmetėje tarptautinėje muzikos pramonės parodoje MIDEM pora didžiųjų muzikos įrašų kompanijų prabilo apie galimybę pradėti platinti muzikos įrašus, neapsaugotus nuo kopijavimo MP3 formatu.
Tokį sprendimą galėjo paskatinti ir didžiausias skaitmeninių muzikos įrašų platintojas – „Apple iTunes“ parduotuvė. Dėl „iPod“ grotuvų dominavimo „Apple“ gali diktuoti populiariosios komercinės muzikos platinimo sąlygas, nes visos kitos muzikos parduotuvės, išskyrus „eMusic“, yra nesuderinamos su „iPod“. Tačiau „eMusic“ portale neplatinami didžiųjų muzikos kompanijų siūlomi įrašai.