Šis skaičius buvo nagrinėjamas pagal praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje Losanos universiteto kriptologijos profesoriaus Arjeno K Lenstro sukurtą metodologiją. Pasak projekto autorių, jų nagrinėtas 309 skaitmenų skaičius (2^1039-1) nebuvo RSA algoritmo kodavimo raktas. Jie paprastai generuojami sudauginant du labai didelius pirminius skaičius, paprastai apie 150 skaitmenų ilgio. Tačiau šis projektas akivaizdžiai rodo, kad turint pakankamai laiko ir skaičiavimo pajėgumų netolimoje ateityje bus galima įveikti ir daugelyje komercinių sistemų naudojamus 1024 bitų kodavimo raktus.
A. K. Lenstro teigimu, jiems prireikė devynerių metų, kol buvo pereita nuo specialių prie nespecialių, sunkiai išskaidomų skaičių. Jo vadovaujama komanda, perrinkusi 155 skaitmenų skaičių, visai neseniai tą patį pakartojo su 200 skaitmenų nespecialiu skaičiumi. Šiam skaičiui perrinkti prireikė 18 mėnesių ir 50 metų kompiuterinio skaičiavimo laiko. Pranešime apie naujausią laimėjimą A. K. Lenstras rašo, kad dėl spartėjančios kompiuterių technikos naujam skaičiui perrinkti prireikė dar mažiau realaus laiko. Kol kas jis nesiryžta prognozuoti 1024 bitų kodavimo ateities, tačiau, ano jo, šiuos rezultatus vertėtų turėti omenyje.
Minėtas mokslininkų laimėjimas dar nereiškia, kad netrukus kiekvienas namų įsilaužėlis galės nekliudomas laužyti RSA kodavimą. Tačiau labiau patyrusiems ir turintiems daugiau skaičiavimo išteklių įsilaužėliams 1024 bitų raktas netrukus jau gali nesudaryti didelių problemų. Jiems tereikės pasitelkti vieną ar daugiau „kompiuterinių zombių“ tinklų.
Tokios pat nuomonės yra ir A. K. Lenstras. Pasak jo, 1024 bitų RSA raktai iš principo jau gali būti laikomi nesaugiais, ir jis tikisi, kad bankai kreipia dėmesį į šiuos tyrimus. Dar 2003 metais „RSA Security“ kompanija buvo išsakiusi spėjimą, kad 1024 bitų RSA raktus bus galima perrinkti 2006 – 2010 metais, o 2048 bitų raktų turėtų pakakti iki 2030 metų.
Viešojo rakto RSA kodavimo algoritmas grindžiamas Rono Rivesto, Adi Shamiro ir Leonardo Adlemano atrasta įdomia pirmine skaičių savybe, apie kurią jie paskelbė 1977 metais. Šie matematikai įrodė, kad turint du pirminius skaičius galima matematiškai apskaičiuoti vienu skaičiumi užkoduoto skaitmens reikšmę kitu skaičiumi. Tačiau tuo pačiu skaičiumi galima tik užkoduoti duomenis ir žinant kodavimo skaičių bei užkoduotą skaičių negalima nustatyti kito skaičiaus, kuriuo buvo užkoduoti duomenys.
Slaptu kodavimo raktu paremti algoritmai duomenis apsaugo tik tol, kol kodavimo raktas lieka slaptas. Todėl prieš pradėdamos keistis duomenimis, abi pusės turi rasti saugų būdą kodavimo raktui perduoti. Pasitelkus viešojo rakto kodavimo algoritmus, išsprendžiama daug saugaus duomenų perdavimo problemų. Pavyzdžiui, norint saugiai perduoti savo duomenis bankui ar kitai institucijai, galima pasinaudoti viešai pateikiamu kodavimo raktu ir juo užkoduotus duomenis persiųsti bankui. Bankas, pasitelkęs privatų kodavimo raktą, galės šiuos duomenis dekoduoti. Tačiau neturint privataus rakto užkoduotų duomenų perskaityti nepavyks, nes nėra tiesioginio būdo, leidžiančio pagal viešąjį raktą apskaičiuoti privataus rakto reikšmę.
Tiesa, negalima lyginti asimetrinio RSA kodavimo ir simetrinio kodavimo raktų ilgio. Jei 1024 bitų RSA raktus jau atsirado reali galimybė perrinkti, tai 256 bitų simetrinio kodavimo algoritmas kol kas kompiuteriams dar neįkandamas. Taip yra todėl, kad asimetrinio kodavimo algoritmas remiasi pakankamai retais pirminiais skaičiais, o simetrinio kodavimo raktu gali būti bet koks skaičius. Anot „RSA Security“, 2048 bitų RSA raktas savo saugumu atitinka 112 bitų simetrinį kodavimo raktą (saugios HTTPS internetinės svetainės naudoja simetrinį 128 bitų raktą, tačiau koduoto ryšio seansas pradedamas asimetriniu kodavimo algoritmu), o, JAV nacionalinio standartų ir technologijų instituto (NIST) teigimu, 256 simetrinį kodavimo raktą atitiktų 15360 bitų RSA raktas.